Fantastinė novelė

Prieblanda atėmė iš manęs ašaras. Jaučiausi silpnas. Erdvė tarsi siurbte siurbė energijos syvus, kurie dar buvo užsilikę manyje. Kūnas tratėjo lyg bangų ir vėjo blaškomas burlaivis ir tai sunkiai išgyvenau. Atrodė, kad šis subirs į smilteles. Mintys buvo padrikos lyg fantastlapių krūva. Niekas nesiliejo i harmoniją. Mėginau pasiekti ant stalo gulintį lapą, bet, susmukęs krėsle, kūnas neleido jo pasiimti.

Visa laimė, kad iki galo mintys neišbluko. Dar pajėgiau atsiminti visą įvykių eigą. Gaila, kad netrukus jau nekontroliavau savo minčių... Nežinau, ar tai pasaulio pabaiga, ar tik man atrodė, kad artėja paskutinioji. Atmenu, virpėjo visas kambarys. Sienos mirgėjo lyg vanduo vėjyje. Vienu metu netgi lango stiklas glamžėsi tarytum skersvėjų blaškoma užuolaida...

Vis dėlto sugriebiau lapą. Čiupau parkerį, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Jėgų buvo per maža, kad ką nors parašyčiau. Matyt, buvo likęs tik vienintelis dalykas - minčių arba atsiminimų magnetofonas, kurį sugebėjau per savo sumautą gyvenimą sukurti. Bet reikėjo ir jį pasiekti. Aparatas gulėjo kitame to drebančio kambario kampe, o pasikelt iš krėslo nepajėgiau. Gerai, kad pastebėjau ant stalo gulintį specialų siųstuvą. Per ji mintys turėjo "gulti" ant juostos...

Ir tuomet man palengvėjo. Tuo aš stebėjausi. Pagaliau galėjau mąstyti. Tuo pasinaudodamas išdėsčiau mintis juostoje. Mintys skubėjo lyg pašėlusios, tarytum nujausdamos kažką negera. Kasetė, pastebėjau, netruko įpusėti. Bet džiaugsmas buvo beprasmis. Nutrūko minčių gija. Kūną sudarkė kieti daiktai, iš galvos išlindo kruvinų iečių antgaliai. Kojos įaugo į grindis. Nutrūko...

Lavoną radusiojo prierašas: "Jis mirė, kai mes likome gyvi."

1994 m.  birželis

 Fantastinis apsakymas

Dvyliktasis anksti išėjo į kiemą. Jis, neturėdamas ką veikti, vėl rinko duomenis apie praskrendančius pluegus. Keturrankiai paukščiai jį domino lygiai taip pat, kaip ir perkurtieji laidotuvių maršai septyniasdešimtąjį Giesmių meistrą arba žmonių poezijos subtilybės aštuonioliktąjį, kai šis, kol nebuvo čionai atvežtas, regiono tarybos posėdžių metu imdavo dėstyti paskaitas apie tai, kaip parašyti gerą haiku, nors visiems dalyviams rūpėjo  visai kiti dalykai – vandenilio tablečių kainos arba nusikalstamumas Saladyje...

Dvyliktasis buvo panašus į kitus Gerosios kloties ligoninės pacientus: į 17 – ajį, 21 – ajį ir tą užvakar atvežtą bevardį, kuris domėjosi archajiškais koviniais filmais ir daktarams demonstravo efektus iš Quake 9...

Ligoninė. Čia buvo surinkti visi keisti pasaulio biomechanoidai. Vienas iš jų – dvyliktasis.

-Vienuoliktąjį kviečiame į profilaktikos kabinetą, - nuaidėjo kieme išpleręs dinamikas .

Biomechas, paženklintas 12 – tu numeriu, šia žinia nesusidomėjo. Jis vis dar sistemino gautus duomenis apie pluegus. Jis tik laukė savo eilės, žinodamas savo laiką...

-Vienuoliktas kviečiamas į profilaktikos kabinetą. Egzaminas Nr. 3.

Nuaidėjo daktaro  Legono balsas. Legonas nebuvo pats mėgstamiausias  medikas visuose “Gerosios kloties ligoninės” skyriuose, nes kiekvienas ligonis apie jį atsiliepdavo itin kandžiais epitetais, puikiai suprasdami kas tai per žmogus.

Daktaras Legonas, gydydamas biomechus ir  altaidus taikė keisčiausius metodus ir labai nemėgo atsainumo. Jis labai šlykštėjosi  androidais ir biomechanoidais, vadindamas šiuos sukirmijusiomis dėžėmis, o apie altaidus kalbėdavo surauktomis lūpomis, regis irgi pasišlykštėdamas...

Apie daktaro kabinetą net seniausių modelių mechai atsiliepė kaip apie  kankinimo kamerą, nors Naujieji robotikos įstatymai draudė bet kokius robotų teisių pažeidimus. Tačiau čia, regis, robotų teisės visai negaliojo. Tuo galėjo įsitikinti bet kas, kas pakliūdavo į Legono rankas. Apie neišvengiamus vizitus į šio daktaro darbo vietą  labiausiai drebėdami kalbėjo tie, kuriems buvo įdiegtos naujausios jausminės programos ir jutimo receptoriai.

Vienuoliktasis pagaliau už savęs užtrenkė  kabineto duris, išvysdamas nepatenkintą daktaro veidą. Likusieji pacientai, nukreipę į kabineto sieną ir duris savuosius indikatorius, sekė naujienas...

Netrukus vienuoliktasis buvo išjungtas. Jam vėl atliko defragmentaciją, kurios metu papildomai baksnojo į gyvuosius audinius, tikrindami adapterius. Daktarui, atrodo, buvo malonu kankinti jausmingąjį biomechanoidą, nes jis, surakintas grandinėmis mėgino blaškytis ir nepasiduoti, nors aplinkos, esančios toliau už savo dirbtinio kūno, visai nematė. Daktaro – taip pat.

Tiems, kurie buvo 17 – osios kartos ir vėlesni, pojūčiai tikrai nebuvo patys švelniausi.. Daugelį labiau viliojo procedūra “Elvio charakiri”, kurio metu paciento procesoriai buvo visiškai išjungiami, jei tekdavo iš kūno šalinti virusus ir visus kitus kvazigyvius.

Dvyliktasis  žinojo ir patyrė dauguma ligoninėje praktikuojamų gydymo metodų ir džiaugėsi, kad jam dar toloka iki Sunkiausiųjų ligonių skyriaus, nes jam viską buvo nesunku iškęst. Dvyliktasis buvo tik 10 – os generacijos lygio. Be daugelio modernių jutiminių adapterių...

Vienuoliktasis išėjo po poros valandų. Jam vėl buvo išvalytas antrasis kietasis diskas ir regeneruotos plazminės smegenys, pašalinta įdėtinė programa “Gotika 868” dėl kurios ligonis naktimis niūniuodavo gotikinio laikotarpio  melodijas, o rytais svaičioja apie maro pavojų. Jis, užtrenkęs duris, šį kartą nebeatsiminė kur buvęs ir koks buvo jo hobis.

-Mane rytoj išleis, - išvebleno virpančiu balsu.

-Jau rytoj?

-Taip. Rytoj vėl į darbą. Vėl gausiu kredų akumuliatoriams pirkti ir atostogoms Kenedberyje...

Nespėjo jis pasidžiaugti  ateitimi už ligoninės sienos, kai nuaidėjo prieš pora valandų girdėtas daktaro balsas:

-Dvyliktasis kviečiamas į kabinetą. Prieš įeidamas išjunkite antivirusinę...

Ligonis lėtais žingsniais artinosi prie baltų kabineto durų.

Kabinetas priminė laboratorijos, skerdyklos ir operacinės hibridą. Skalpelius papildė peiliai, kirvukai, atsuktuvai, lituokliai ir replės. Ant apskrito operacinio stalo gulėjo padrikos duomenų jungtys ir talpyklos. Šiukšlių dėžėje raudonavo medikamentais ir krauju atsiduodantys tvarsčiai. Tas kvapas ir vaizdas labiausiai nepatiko dvyliktajam.

-Uždarykite duris, - priminė pagyvenęs daktaras, kurį pacientas matė ne pirmą kartą.

Dvyliktasis įvykdė įsakymą.

Daktaras priėjo prie paciento ir, šiam patapšnojęs per petį,  šyptelėjo.

-Jūs jau visą savaitę drunijate ligoninėje, o gydymo progreso – jokio.

Paskui rimtesniu tonu pridūrė:

-Kur slepiate savo prakeiktas programas? Jei nepasakysi – formatuosime visas duomenų talpyklas.

Dvyliktojo neišgąsdino šie Legono grasinimai. Biomechui  atrodė, kad  neserga jokia liga ir yra sveikas, o laikas ligoninėje gaištamas veltui. Atkirsdamas į Legono pašaipą, atsakė:

-Nemanau, kad yra rimtas reikalas atskleisti asmeniškus dalykus. Kodėl jūs manote, kad aš sergu? Darbe visos pridėtinės programos nei man, nei darbdaviui netrukdo gyventi ir atlikti pareigas. World Explorer, kuria dažniausiai naudojuosi, nėra protiškai pavojingų programų sąraše. Aš puikiai atlieku krepšinio komandoje gynėjo pareigas. Žaidžiu tiesiog nuostabiai...

Toks biomechanoido tonas daktarui labai nepatiko. Žmogus susiraukęs iškošė,  manydamas, kad žodžiai sutramdys įžulų pacientą.

-Formatuosime ir tuo pačiu atliksime devynioliktąjį egzaminą. Pats pamatysite po operacijos, jog buvote labai neteisus. Egzamino užduotis -  parašyti apie tai, ką veikėte laisvėje. Patikrinsime jūsų pastovumą ir užkrėstumo lygį. Kvantaberis tinkle.

Po trumputės pauzės žmogus plačiai išsiviepė:

-Tikiuosi, kad jumyse yra įdiegta nors elementariausia tekstų redagavimo programa?

Dvyliktasis, ramiai klausęsis Legono žodžių, savo keliais indikatoriais jautė kaip kabinetą zonduoja už sienos likę ligoniai: 74 – tas, kuris laisvėje dirbo striptizo šokėju, ir dar vienas biomechas, save pristatęs kaip geriausią agronomą Altaide. Jie abu lokatoriais naršė kiekvieną judesį ir garsą daktaro kabinete. Jie jau įsivaizdavo kas gi laukia dvyliktojo...

Daktaras puikiai žinojo apie tokius ligonių triukus, todėl skubiai įjungė ekranavimo sistemą. Ir šypt, šypt putliomis lūpomis...

-Teks imtis darbo...

-Turiu įsidiegęs Writer 69, - po ilgokos pauzės pacientas išspaudė.

-Gerai, - numykė daktaras. – Apsieisime be laidų. Imk popieriaus lapą ir rašiklį. Priemonės yra šalia. Viskas, mielasis, turi būti atlikta archajiškomis priemonėmis, nes patikėk, uždaru būdu niekas neišeis. Jums duodu penkiolika minučių. Tuo tarpu vyks formatacija.

-O be jos negalima apsieiti? – paklausė dvyliktasis, tačiau nutilo, pajutęs pirmuosius tuštėjimo simptomus. Ką tik buvo pašalinta pramogų sistema “Hollywood – 4” ir negrąžinamai sunaikintas charakterių kompiliatorius. Kai biomechanoidas ėmėsi rašiklio, iš kietųjų diskų buvo pašalinta kovos menų sistema ir įvairūs pasipriešinimo aktyvatoriai...

Daktaras buvo patenkintas  tuo, kad darbas vyko sklandžiai. Liko atlikti tik formalumą: sulaukti, kol biomechanoidas prirašys popiergalį. Tai buvo vienas keistesnių Legono darbo metodų, kurio prasmės nė vienas nežinojo. Turbūt tik jis pats...

-Daktare, - ištarė dvyliktasis. – Jūs grubiai pažeidžiate visuotines robotų teises. Prisiminkite penktą, septynioliktą ir dvidešimtą punktus...

-Žinau, - vyptelėjo gydytojas. – Čia, šiame kabinete šios teisės negalioja. Jūs esate psichinis ligonis, todėl tenka man imtis gana drastiškų priemonių.

-O dabar nebeklausinėk – rašyk. – užbaigė jis ir stvėrė kažkokią rankenėlę paslėptą užstalėje.

Pacientas nusileido. Iš pradžių parašė pavadinimą ariel bold šriftu. Po to tęsė...

MANO PASKUTINĖ DIENA

Aš, dvyliktasis dešimtos generacijos biomechanoidas, dirbu Kšištofo Launčerio treniruojamoje krepšinio komandoje. Dirbti kraštiniu puolėju – vienas malonumas...

Pirmieji sakiniai jam pavyko. Su kitais jam susidoroti sekėsi sunkiau. Realybės imitatoriai suveikė. Net pavyko kai ką pergudrauti, nors sunkumų gausėjo:

Mano užduotis – laimėti. Man už darbą moka kredais. Po darbo dažniausiai susitinku su Sara – 11 – os generacijos biomechanoide. Kažin ar leis vyresnybė man už jos... tekėti?

Po to tekstas išrodė kur kas nykiau:

Darbe...... buvo.......  iau. Šiukšl..... ės .............. ................. ... ge...        .... ai...

Daktaras šypsodamasis žiūrėjo, matydamas kaip dvyliktasis kankinasi, mėgindamas atkurti tai, ko nebeturi. Paskutiniajame jo parašytame sakinyje liko balsiai ir juos pakeitę daugtaškiai. Buvo aišku, kad formatacija artėja pabaigos link. Netrukus biomecho galūnės sustingo, indikatorių lempelės užgeso. Jo elektroninis protas paskendo absoliučioje apatijoje. Iki naujo instaliavimo...

Praslinko dar viena valanda. Dvyliktasis praplėšė savo dirbtinų akių vokus, pavartė silikoninius objektyvus, pakrutino visas keturias galūnes. Jo akustinė sistema atkūrė pasigirdusį daktaro balsą.

-Pagaliau gydymas baigtas. Rytoj po pietų būsite laisvas...

Vos tik Legonas ištarė frazę, išgydytasis skubiai atsistojo ir dėbtelėjo į žmogų piktoku ir nepatenkintu žvilgsniu.

-Daktare, dabar jums laikas gydytis.

Gydytojas visiškai nesitikėjo tokios dvyliktojo reakcijos. Nesitikėjo ir galingo elektrošoko, kurį tuoj tuoj sukaustė jo kūną...

Legoną užliejo tamsa. Biomechanoidas tik iškošė:

-Sėkmingo formatavimo, daktare Legonai.

Dvyliktasis išjungė ekranavimo sistemą ir atvėrė kabineto duris. Į biomechanoidą įsistebeilijo keli Gerosios kloties ligoninės pacientai. Su jais jis neatsisveikino, tik ištarė:

-Dabar daktaras ilsisi. Turėsite ilgokai palaukti. Suloškite šachmatais – taip laikas neprailgs...

Ir žengė kieman.

Už nugaros liko ligoniai ir nieko neįtariantys sanitarai. Dvyliktasis skubėjo įveikti vienerias duris, kurios užstojo jam kelią. Už jų laisvė buvo visiškai prieinama. Biomechas jau galvojo apie susitikimą su Sara ir rungtynes rugpjūčio devintąją. Dvyliktasis  suprato kokios puikios perspektyvos jo laukia už sienų, jei tik koks geruolis robotistas vėl neįkiš jo į panašią ligoninę kaip ši. Biomechanoidas norėjo išlikti žvaigžde ir ištekėti už svajonių Saros. Kad tik gautų leidimą, - būgštavo jis. Laisvasis troško būti panašus į žmogų...

Jo sistema liko stabili. Žmogus gydytojas nesugebėjo įžvelgti klastos. Jis taip ir nesuprato, kad suformatavo visai ne tas sistemas. Tik bet kokie niūrūs prisiminimai apie ligoninėje praleistą savaitę buvo ištrinti. “Kvailas tas Legonas”, - mintijo dvyliktasis, prisiminęs, kad gydytojas taip ir nesuprato kas įvyko.

Biomechas, įveikęs durų kodus, žengė gatve. Eidamas jis vėl pradėjo tyrinėti pluegus, o mintyse rikiuoti  svarbių rungtynių strategiją. Geriausia įdėtinė programa surūšiavo komplimentus, skirtus mieliausiajai biomechanoidei Sarai.

Kai dvyliktojo procesoriai buvo užimti teigiama veikla, viename pirmųjų skersgatvių jį netikėtai  užklupo blausūs hakeriai. Dvyliktasis, įsipainiojęs į tinklus,  kuriuos paspendė plėšikai,  pastebėjo, kaip jį vikriai išmontuoja. Kojos atsidūrė priešų rankose.  Rankos įkrito į netoliese buvusios mašinos bagažinę. Galva tik dėl nevykusio dizaino nusirito grindiniu link sankryžos. Išrinkto kūno likučiai, kurie netiko pagrobėjams, liko tamsiame skersgatvyje. Elektroninę sąmonę užpildė sutemos, kai pagrindinis procesorius prarado kontaktus su išoriniu pasauliu...

Akių objektyvai  sublizgo naujame kūne. Dvyliktasis  iš karto suvokė, kad yra žemiausio rango šiukšlių surinkėjas, neturintis nei kojų, nei rankų, tik metalinį atliekų rinktuvą, o svarbiausia -  savo senąjį procesorių  su kietuoju disku, kuriame tuoj įsijungė pluegų tyrinėjimui skirta programa.

Pusrobotis elektroniniu paštu iš centro gavo nurodymą išvalyti prišnerkštą  "Geros kloties ligoninės" operacinę.  Naujas darbas jam nesutrukdė ištirti praskrendančius virš erdvaus ligoninės kiemo sparnuočius. Tam pakako vos kelių minučių. Rimtesnis  užsiėmimas jo laukė pastato viduje.  Po  formatavimo  iš vieno paciento čia liko tik kruvinos detalės prie kurių stoviniavo nykus daktaras Legonas...

2007-01-16 

Fantastinė novelė

Ant palangės krito rudeniniai lašai, o kambaryje, kuriame rymojo Erikas, suskambo ilgai tylėjęs telefonas. Tas garsas nuvilnijo po visą patalpą, kurioje būta daug senų apdulkėjusių daiktų...

Telefonas nurimo. Viduje vėl tylu. Tik už lango, įsismarkavo vėsūs lietaus lašai. Bet ne vien jie trikdė  tylą. Netoliese esančiu šaligatviu nuaidėjo  pavargusio žmogaus žingsniai. Jie palengva artėjo link namo, kuriame gyvena vienišasis Erikas. Paskui garsus papildė netikėtas barbenimas į laukujes duris. Duslus ir kažkoks nedrąsus.

Vyriškis pakilo nuo krėslo. Pabandė išblaškyti niūrią rudeninę nuotaiką, kurią užliūliavo lietus ir pilkšvas dangus, savo blankia šviesa įsiskverbęs pro nedidelį langą. Šeimininkas perėjo kambarį, netrukus atsidūrė tamsokame koridoriuje. Jo gale – durys į kurias kažkas vis dar beldėsi.

- Užeikite, - prabilo Erikas, nekantraudamas pamatyti netikėtą svečią.

Bet durys neatsivėrė, nors ir buvo atrakintos. Tik kažkas šiapus jų pasigirdo.

Balsas buvo netikėtas. Slopus ir neįprastas.

- Nenorėjau pasirodyti nemandagus, todėl ir pabeldžiau.

Šeimininkas labai nustebo. Netikėta viešnia jam atrodė keista, juolab, kad niekur šios nesimatė.

- Kas jūs toks? Kodėl paties niekur nematyti? O jei dar vis neužėjote vidun – kviečiu. Lauke juk lietus...

Neįžiūrimas svetys prakalbo visai apie kitus dalykus, Erikui sukeldamas netikėtą minčių sumaištį.

- Aš – ne žmogus ar jo dvasia. Neprotinga mane būtų lyginti su poltergeistu, ar juolab – ateiviu iš kito pasaulio.

- Tai kas gi? – nekantravo vienišius. – Aš visiškai tavęs nesuprantu.

Svečias nedelsė. Jo balsas ramiai nupleveno uždara erdve.

- Teisingiausia mane būtų vadinti namų dvasia. Tiesa, nesu bildukas, o žaeroja.

- Tai kliedesiai, - šyptelėjo Erikas, visiškai netikėdamas ateivio kalba.

- Deja, tai tikrovė, kurią gali pripažinti arba ne. – aiškino padaras, save pristatęs mįslingu pavadinimu. – Jei nekantrauji, tuoj paaiškinsiu.

Nesulaukęs Eriko žodžių jis tęsė:

- Teks pripažinti, kad nefantazuoju: vakar sudegė mano kūnas – namas. Tavo būstas, pastebėjau, visai tuščias. Aš negaliu gyventi be kūno...

- Tuščias? – šeimininkas akivaizdžiai buvo priblokštas.

- Pastebėjau, kad jame nebuvo įsitaisiusi jokia žaeroja.

Erikas, iki šiol stovėjęs vidur aslos, dabar atsirėmė į sieną. Tarsi į gyvą padarą. Bet netrukus pradėjo apsiprasti prie nekasdienio nutikimo.

- Aš būsiu tylus, - lyg įspėjęs būsto savininko mintis ištarė ateivis, - visiškai tau netrukdysiu.

Sunku buvo patikėti. „Ar iš tiesų“, - suabejojo Erikas, - „esi toks nepavojingas?“

Bet, argumentai, kurie paskatintų priimti nepaprastą gyventoją, buvo kur kas daugiau negu abejonių, netikrumo jausmo ar net priešiškumo. Erikas visada jautėsi vienas. Netgi visiškai apleistas...

- Aš sutinku.

Ir pokalbis tuo baigėsi..

Neprabėgo nė kelios dienos, kai paslaptingoji žaeroja įrodė savo buvimą. Erikas antrą valandą nakties išvydo švytintį moters pavidalą. Tai buvo žavi ir grakšti ilgaplaukė būtybė, numetusi nuo rašomojo stalo dar senelės laikų kristalinę vazą. Vien pabirusios šukės bylojo realybę. Namo šeimininkui visiškai pasidarė aišku, kad yra tikrai nebe vienas. Naktyje apsireiškė namo siela. 

Fantastinė novelė

Buvo pietų metas. Arūnas apsivilko apsiaustą ir, linktelėjęs kontoroje pasilikusiems bendradarbiams, išėjo pietauti. Jis neužmiršo pasiimti ir savo naujausio savo išrasto prietaiso, nes kaip tik šiandien norėjo jį išbandyti.

Arūnas buvo keistas vaikinas, visados kuo nors užsiėmęs. Tačiau viską, ką nedarbo metu suprojektuodavo ir pasigamindavo, laikė paslapty. Šiaip Arūnas Kalvelis buvo taikus, sugyvenamas, mielai bendravo su kaimynais ir bendradarbiais. Bet artimiau pažinojusieji laikė jį tyleniu ir gana lakios vaizduotės išradėju, netgi šykštuoliu, visus savo pinigus išleidžiančiu išradinėjimams ir visokių niekniekių pasigaminimui: kažkada išradusiu videovištą, sapnų magnetofoną bei minčių televizorių. Bet naujausias jo pasidarytas prietaisas buvo ligi šiolei neišbandytas ir gana neįprastas. Kaip tik šiandien vaikinas buvo sumanęs patikrinti jo veikimą.

Tai buvo nedidelis dėžutės formos aparatėlis su dviem įjungimo ir išjungimo mygtukais, skale ir dviem ciferblatais. To prietaiso paskirtis – maitinimas per nuotolį.

Gatvėje susistabdęs taksi Arūnas nuvažiavo tiesiai į prabangų miesto restoraną, kur tikėjosi išbandyti savo genialųjį prietaisą.

Popietė pasitaikė darganota, todėl žmonių tame restorane sėdėjo nedaug. Arūnas prisėdo prie staliuko, greta senyvo ir keisto vyriškio, kuriam padavėjas ką tik buvo atnešęs užsakytą skanų patiekalą. Vaikinas slapčia išsitraukė iš „diplomato“ savąjį aparatą ir, nuspaudęs reikiamą mygtuką, laukė rezultatų. Prietaisas veikė nepriekaištingai. Netrukus Arūnas Kalvelis pajuto burnoje senio valgomo kepsnio skonį ir, kol tas godžiai jį sušveitė, pasijuto besanti sotus, nes užsisakiusiojo patiekalus piliečio maistas pasotino ne jį,  o  greta jo  sėdėjusį  to  stebuklingojo   aparatėlio savininką, į senio skrandį nuslinko tiktai netekusi visų maistingų medžiagų masė.

Baigęs pietauti, senis pakraipė galvą, matyt, pajutęs nė kiek nenumalšintą alkį ir sunkiai pasikėlęs iš vietos, pasuko durų link. O jo maistu pasinaudojęs jaunuolis nežymiai paslėpė savo aparatėlį „diplomate“. Nedelsdamas  išėjo į gatvę.

Po tokių pavakarių ir į juos panašių kitos dienos pusryčių, darbas jo rankose virte virė.

Taip ėjo diena po dienos. Arūnas Kalvelis valgyti eidavo tik tik į geriausią miesto restoraną. Atsisėsdavo šalia kokio vieno skanų patiekalą valgančio lankytojo, slapčia išsiimdavo telemaitinimosi aparatėlį. Nieko neužsisakęs pasėdėdavo šalia, apsimesdamas, kad skaito kokį nors laikraštį arba žurnalą, kol jo „donoras“ baigdavo doroti užsisakytus valgius ir jam iš paskos išeidavo į gatvę.

Bet pagaliau mieste ėmė sklisti gandai, jog į tą restoraną atėję pavalgyti lankytojai, kad ir kiek patiekalų užsisakydavo, išeidavo alkani, lyg nieko nebūtų valgę. Žmonės pradėjo niurzgėti apie tame restorane gaminamą ypatingai nesotų maistą. Nors valgių kokybės tikrinimo kontrolierių analizės parodė, kad restorane valgiai yra skanūs ir maistingi, vis daugiau ir daugiau skųsdavosi toje maitinimo įstaigoje nepasisotinusių lankytojų. Visa tai atrodė neišsprendžiama mįslė.

O po kurio laiko vietinėje spaudoje pasirodė žinutė apie restorane pastebėtą keistuolį, kuris, užėjęs ten, nieko niekados neužsisakydavo, tik pasėdėdavo šalia kokio vienišiaus valgytojo ir, pate nieko nevalgęs, vėl išeidavo, ir pats nieko nevalgęs, vėl išeidavo. Ir dar pastebėta, kad po to tas pilietis, prie kurio keistuolis sėdėdavęs, imdavo skųstis nesočiai pavalgęs, tarsi burnoj nieko neturėjęs.

Perskaitęs tai, Arūnas sunerimo. Jis suprato, kad bus aktyviai sekamas, todėl liovėsi lankytis restorane ir pasitenkindavo užeidamas į paprastas valgyklas. Bet ir vėliau laikraščiuose pasirodė restorano valdytojo žinutė, kad nustojus restorane lankytis tam keistuoliui, lankytojų pretenzijos baigėsi. Dar nustatyta, kad tas keistasis „valgytojas“ ne kas kitas, tik tūlos įstaigos tarnautojas Arūnas Kalvelis,

Bijodamas būti „supakuotas“, Arūnas liovėsi lankytis ir valgyklose. Kol kas maitinosi savo įstaigos bufete gaunamu maistu. Bet nežiūrint to, po kelių dienų susilaukė uniformuoto svečio.

–Pilieti, jūs esate areštuojamas kaip įtariamas dėl daugelio nesuprantamų reiškinių. – pasakė policijos komisaras.

–Pareigūne, apie ką jūs? Aš nesuprantu kuo esu kaltinamas. –abejingai patraukęs pečiais pratarė Arūnas,

–Ten išsiaiškinsime, – pasakė policininkas ir, parodęs nuotrauką, kurioje jaunuolis buvo nufotografuotas kažkokioje valgykloje su telemaitinimosi aparatėliu rankoje, pasakė:

–Nagi, parodykit tą savo dėžutę...

Arūnas bandė gintis, kad tą dėžutę radęs tiesiog gatvėje ir jau spėjęs išmesti. Bet padaręs kratą tvarkos sergėtojas surado tą aparatėlį Arūno kelnių kišenėje.

Kitą dieną jaunuolis buvo tardomas ir tik tąkart paaiškėjo tikroji to išradimo paskirtis. Prokuroras nutarė, jog tardomasis vis dėlto yra nusikaltėlis. Tiesa, neįprastas, bet nusikaltėlis.

Po kurio laiko miesto teismo salėje vyko teismas, nagrinėjęs Arūno Kalvelio – keistuolio kūrėjo – bylą. Teismo salė buvo pilnut pilnutėlė - tiek daug buvo jo apvalgytų  žmonių...

1990 m. 

Fantastinis apsakymas

Barzdočius Karelas Ranudas sėdėjo seno sodo vasarnamyje. Aplinkui tvyrojo vėsa, nors švietė pakankamai ryški saulė. Senis buvo apsigaubęs šiltą apsiaustą ir tos vėsos ankstyvą rytmetį kaip ir nejautė. Jam rūpėjo svarbesni už orą dalykai. Laukė neįprasto projekto rezultatų.

Užvakar jis išsiuntė į praeitį savo mokinį su dideliu paprasčiausių poveržlių maišu. Paleolito žmonės jomis turėtų naudotis kaip normaliais pinigais. Sumanytas planas: mokinys turėtų pamėginti laukinius išmokinti elementariausios prekybos naudojantis šiais piniginiais vienetais bei perskaityti paskaitų kursą apie prekybą ir jos naudą bendruomenėje.

Gaila, bet mokinys sutartu laiku nepasirodė. Į ateities laikmetį sugrįžo tik tuščia laiko mašina, kurios viduje gulėjo pamestas raštelis:

„Profesoriau Ranudai Karelai, atsiųsk man šimtą dolerių grynais. Kitu atveju aš bankrutuosiu!“.

Barzdočius labai nustebo radęs tokio turinio tekstą. Jis susimąstė ir ilgai nežinojo, ką sugalvoti. Profesorius pats puikiai žinojo, kad šiomis dienomis nesukrapštytų net sudilusio cento – tie kelionių laike eksperimentai surijo begalę anksčiau sukauptų lėšų. Dabar mokslininko kišenėse tiesiog švilpavo vėjai.

Ranudui pasirodė labai keista ir įtartina, kodėl mokiniui prireikė ne poveržlių, o grynų pinigų. Tik vakarop, kai laukus užliejo sutemos, sugalvojo išeitį. Iš ryto barzdočius sukūrė ir spausdintuvu padaugino dolerius, vėliau juos išsiuntė ta pačia laiko mašina. Tačiau dar iki priešpiečių grįžo atsakymas, suraitytas nepažįstamu braižu: „Nejuokauk. Pinigai, puikiai matyti, yra padirbti – tai bet kas sugebės atskirti. Mums reikia tikrų konvertuojamų pinigų: dabar net tūkstantį dolerių. Jei ne, jūsų mokinys spirgės ant specialiai sukurto laužo. Nedelsdamas vykdykite šią sąlygą.“

Laiško apačioje riebiomis raudonomis raidėmis buvo parašyta: „Veršio lūpa – Juodojo Mėnulio genties vadas“.

Situacija pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė nei iš pradžių galėjo pasirodyti. Karelas pasimetęs nebežinojo ką daryti. Paskelbus šia žinią viešai, pats gerai suvokė, kad tuo niekas paprasčiausiai nepatikės, tik pasijuoks, o gal ir parodys kelią į artimiausią psichiatrinę, net nepamėginę išsiaiškinti, kur viso to pasakojimo šaknys.

Profesorius iki paryčių suko galvą, kurdamas įvairiausias versijas apie bėdoj įklimpusį savo mokinį, tačiau į galvą neatėjo jokia išganinga mintis, kaip bėdžiui pagelbėti. Tik prieš užmigdamas suprato, ką galėtų padaryti. Snūstelėjęs vos kelias valandas, nusprendė palaukti, kol sukaups reikiamą sumą, nes, turėdamas laiko mašiną, suvokė galįs dar ne tokių stebuklų padaryti.

Praslinko keli įtemti ir neramūs mėnesiai. Tik darbas Karelą išgelbėjo nuo begalinės depresijos. Po tiek laiko pats įsėdo į nublizgintą laiko mašiną su tūkstančio dolerių banknotu saujoje.

- - -

Laužavietė buvo paruošta šventei. Savanoriai pasitraukė į šalis. Juodojo mėnulio gentis susirinko į miško aikštę priešais granito olą, iš kurios laukan lindo užkalbėtojos, ir prie būsto, primenančio primityvią jurtą, kuriame gyveno garbingiausi genties medžiotojai. Tarp visų tų pirmykščių gyventojų stovėjo ir genties vadas Veršio lūpa, ant kailinių apdarų apsikarstęs kaulinius papuošalus ir keistus grubiai apdirbto metalo blizgučius. Žmogysta išsiskyrė iš tos nedidelės minios, nes labiau priminė pakankamai civilizuotą ir save puoselėjantį europietį.

Vadas kreivai stebėjo dėvintį apiplyšusias drapanas sunkiai beatpažįstamą profesoriaus mokinį Mosą Olaberą, kuris prieš likusius laukinius stovėjo ganėtinai drąsiai, dar ne visai dvasiškai palaužtas. Matyt, jis iki šios akimirkos tikėjosi stebuklo. Tas stebuklas – mokytojo atsiųsti pinigai.

Tarp genties narių ne vienas demonstratyviai skaičiavo poveržles – smulkiuosius vietinius pinigus arba laukdami, kas toliau vyks, šnekučiavosi laužyta ir nesuprantama kalba. Viena skarmaluota senyva moteris, turbūt šamanė, rėkavo pusiau suprantama, pusiau vietine šneka, mėgindama visus įtikinti, kad dar reiktų palaukti vieno mėnulio patekėjimo, nes ši diena visiškai netinkama aukojimui. Ji tikriausiai tikėjo, jog reikalinga piniginė auka dievams atsiras, o keistasis atvykėlis ištesės savo pranašystę bei pažadus ir atiduos dievams skirtus pinigus, kuriuos dabartinė auka prarado pirmuosiuose pasaulyje lošimo namuose – Gūdžiojoje oloje.

Pagaliau meistrai užkūrė laužą. Subildėjo monotoniška odinių būgnų melodija, praplyšo kerėtojų riksmai ir magiški medžiotojų užkalbėjimai. Viskas maišėsi į krūvą, todėl ką nors suvokti buvo beviltiška. Auką kaip viduramžiais eretiką netrukus pririšo prie baslio. Kažkoks augalotas juodabarzdis darkyta kalba užtraukė dainą apie pinigus, kuri skambėjo tarytum malda.

Staiga visi nuščiuvo. Iš miško gelmės išlindo perdžiūvęs žilas, matyt, dar ir išalkęs senis. Tai buvo Karelas Ranudas, kurį išvydęs supančiotas mokinys visų akyse prapliupo verkti...

Ronudas prabilo, artėdamas prie laukinių minios, kuri, pamačiusi netikėtą ateivį, manė, kad šis nužengė tiesiai iš dangaus, nes vilkėjo jiems neįprastą apdarą – keistą ir niekur neregėtą, o svarbiausia – išpuoselėtą:

– Aš atvykau užmokėti skolos.

Genties vadas, pamatęs keistąjį atvykėlį, mažiausiai nustebo:

– Na, klok tuos savo pinigus.

Žmogysta kalbėjo aiškia, visiškai suprantama kalba.

– Kur jūs visus dedate? – pasidomėjo profesorius.

– Mes? – išsišiepė vadas, bet po pauzės atsakė į klausimą, neslėpdamas nuo mokslininko ir jo mokinio visos tiesos:

– Jūs abu nemanykite, kad aš laukinis. Esu toks pats atvykėlis iš ateities, tik iš dar tolimesnės.

– Tu anglas? – vos nesusmuko mokslininkas, sužinojęs šią žinią.

– Esu paprasčiausias katorgininkas, čia atsiųstas už vagystes ir terorizmą savo šalyje. Dabar tave tenkina toks atsakymas, pone Ranudai?

Po trumputės pertraukos iš už kailinio apdaro vadas išsitraukė nežinia iš kur gautą pistoletą. Jo vamzdis nukrypo tiesiai į profesoriaus kaktą.

– Aš – šio pasaulio viešpats, tad nemanyk, kad man pakaks tavo apgailėtinų dolerių. Ne, brolyti, – tęsė jis ironiška gaida, – be pažadėtų pinigų gausi man perleisti ir savo laiko mašiną, nes manosios mechanizmas perdegė, nors, pasibaigus bausmės laikui, turėjau šansą seniai grįžti namo. Štai kokios sąlygos, jei nori drauge su savo nudriskėliu toliau gyventi...

Šie žodžiai Karelą ir Masą tiesiog pribloškė. Abiems neįtikėtina buvo tai, ką dabar išgirdo. Sunkiausia įtikėti, kad priešais esantis žmogus – paprasčiausias nusikaltėlis, grasinantis ginklu.

– Ar jau apsigalvojai, profesoriau?

Senasis mokslininkas ilgai tylėjo. Tačiau prabilo visiškai ramiai:

– Mašina miške. Visiškai netoli.

Po to įsivyravo neilgalaikė tyla.

- - -

– Įdomu, ką tu jam padarei?

– Visiškai paprastas triukas, – atsakė jaunuoliui mokslininkas.

– Kaip?

– Tas niekšas buvo išmestas prieš milijonus metų ten, iš kur niekad neturėtų sugrįžti, – šyptelėjo Karelas.

– Nejaugi! – neįtikėjo mokinys.

– Mano mašina, net ir gremėzdiška, nėra paprastas žaisliukas. Ji po pusvalandžio turėtų grįžti atgal, čia. Tuomet mes du tikrai sugrįšime namo.

– Sunku patikėti... – suabejojo Olaberas.

– Masai, tu manim vėl netiki, kaip ir pirmą kartą, kai pamatei sukurtą aparatą? – griežtai įsistebeilijo senis.

– Man po išgyventų įvykių sunku iki šiol atgauti amą, – teisinosi mokinys. – Kita vertus, man atrodo, kad taip ir liksime vykdyti savo projekto iki pat mirties.

– Kada pasidarei visišku pesimistu? Būkime pagaliau optimistais... Išlikime jais... – suniurzgė profesorius.

- - -

Nei po pusvalandžio, nei dar vėliau laiko mašina į mišką nesugrįžo. Žmonės iš ateities buvo pasmerkti likti ligi mirties. Jų optimistinės nuotaikos pamažu geso. Dar viena poveržlių krūva iš kažkur atsirado. Gali būti, kad iš tos pačios jau nebepasiekiamos ateities...

Profesorius su savo mokiniu dar iš paskutiniųjų tikėdami pradėjo kurti naują civilizaciją. Sekėsi ganėtinai neblogai. Tik velniškai trūko pinigų.

- - -

Kažkur medžių tankmėje nugriaudėjo šūvis. Iš savadarbio ir primityvaus šautuvo vamzdžio išlėkęs metalo gabalas perkirto paliegusiam seniui gerklę. Viskas įvyko dėl nelemtų pinigų. Nusikaltėlis, metęs savo ginklą, nedelsdamas pabėgo į krūmus. Taip įvyko pirmoji žemėje žmogžudystė ir vagystė. Netrukus paaiškėjo, kad krito genties vadas Karelas Ranudas, į kurį pasikėsino jo mokinys Masas, vėliau ištirpęs gūdaus miško tankmėje...

1994 m., Viešvėnai 

FANTASTINĖ NOVELĖ

Pagaliau vakar pasirašiau kontraktą! Štai ir turiu naują darbą. Tai garbingiausia prekė Paranete, kur viskas, jei realu ir nekibererdviška, kainuoja neįtikėtinai brangiai. Pats apie naują pirkinį labai svajojau. Ir kiek buvo galima kentėti. Jau nuo seno galėjau  užsidirbti realiam maistui ir erdvei. Jau turėjau lėšų išsipirkti pokalbius su aplinkiniais, kaimynais, savaisiais. Tikrus pašnekesius, o ne kibernautikos siūlomus surogatus. Vyriausiasis kibernatorius M. Donesas  šiandien galų gale  man ištarė: “dabar turėsi nuostabų nuosavą miegą, nuosavus, ne kibernetinius sapnus ir realų  miego laiką...” Dabartinis mano statusas tokią prabangą užtikrino. Juk drauge su nauja teise miegoti įgijau ir pagrindinį Realiojo laiko bei erdvės naudotojo sertifikatą, paženklintą asmeniniu giminės ir sąvininko kodu bei herbu. Tiesa, dar niekada realiai nemiegojau ir nesapnavau tikro sapno. Mūsų aplinkoje tai reta privilegija, tačiau, ko gero, apie tai svajoja net didžiausias skurdžius – padugninio sluoksnio kibernautas. O aš, pagaliau, tai jau turiu! Šią dovaną paveldės ir mano palikuonys, jei išsikovosiu jų turėti. Gal kada nors užsitarnausiu teisę turėti tikrą, nevirtualią žmoną...

Bet šiandien, kol daugelio dalykų dar trūksta, džiaugiuosi, kad yra tikras miegas. Kiek jo užsidirbsiu konkrečiam laikotarpiui, pavyzdžiui, šiandien?  Į šią problemą dar nesigilinau. Dabar labiau rūpėjo kaip ir kur išsimiegoti.. Ar kur nors egzistuoja tikri sapnavimo kursai? Pagaliau, dar reikėjo  ir tikro gulto, kur galėčiau patirti patį pirmučiausią, nors ir vieną, tačiau tikrą miegą – ilgai lauktą palaimą...

Kai turiu savo nuosavą laiką  ir laukimo realumas buvo tikras. Tik kas, išsprendus minėtas problemas, išjungs  dar vieną  mano kabelį..?

Už upės slenksčio

Išsitiesiau ant rasa pasidengusios žolės.

Tolumoje žaižaravo aušros uždegtas dangaus pakraštys.

Ne diena – rytas brendo ir buvo dar vėsu.

Vanduo, tekantis palei pievą, palengva slinko į pietvakarius.

Kažkur jis krito žemiau – kelyje pasitaikė slenkstis.

Nesimatė, bet girdėjau ramią tekėjimo dainą.

Atiduok man mobilų!

Tamsa ir pro langą pasiekė aidas.

Arnoldas Kalnikas

LAIKAS

Valandos-

Dabarties

Dezertyrai

Kapoja

Minučių

Vaikus.

Tu žiūri

Lyg vyktų

Paskutinis

Stebuklas,

Tarsi kas

Sustabdytų

Bėglius…. . .

Aš, tu, jis,ji

Nesuspėja

Laiku.

Valanda

Vėlei pabėgo-

Saulė slenka

Į vakaro pusę

Ir lieka

Dar noras

Kažką sustabdyt.

Bet laikrodžiai

Skaičiuoja  aukas

Ir bėglius. . .