Fantastikos mėgėjų judėjimo istorija Žemaitijoje. Pirma dalis

APIE SUMANYMĄ

 Šią neeilinę istoriją galvojau rašyti 1994 ir tas sumanymas pagaliau buvo pradėtas įgyvendinti. Tai padaryti paskatino įvykiai, kuriuos mačiau arba iš dalies stebėjau, dėl to, kad susikaupė kuklūs faktai ir argumentai, kurie, manyčiau, verti susisteminimo, ir atskiros publikacijos. Esu įsitikinęs, kad šitokia istoriografija yra reikalinga, galgi ir skaitytojai šio bei to rastų įdomaus ir negirdėto, nes pastaruoju metu Lietuvoje tik Gediminas Beresnevičius ir Gediminas Kulikauskas (apie juos bus rašoma kitose dalyse) pamėgino surinkti ir chronologizuoti fendomo (fantastikos mėgėjų visuma vadinama anglišku žodžiu fandom) istorijos pabiras (dėkui jiems už tai). Tačiau G.Beresnevičius tai padarė pirmas. O dabartinis mano pamėginimas rašyti ir susisteminti įvykius buvo sietinas su mano siekiais Žemaitijoje suburti pajėgų fantastų klubą apie kurį ir kitas regiono organizacijas, kuriuose buvo propaguojama fantastika, jau esama pakankamai daug žinių. Todėl ne atsitiktinai nutariau pradėti rašyti apie Žemaitiją, kurioje gimęs ir augęs atradau tą nuostabų dalyką - fantastiką. Ir tai įvyko nelaiminguose Telšiuose, kur kadaise tikėjausi sukurti Žemaitijos fantastų Meką ir ne kartą keikiau likimą, pavadindamas visą Žemaitiją Vakarų Lietuvos dykuma arba Didžiąja Vakuumo zona... Šito sumanymo labai nesureikšminu ir neišaukštinu, tačiau nuėjus tokį kelią nuo pradžių, vis dėlto manau yra svarbu pasidalinti prisiminimais, įspūdžiais ir žiniomis.

PRATARMĖ

Prieš pradedant dėstyti šią pakankamai detaliai parengtą istoriją, visų pirma svarbu apibrėžti nagrinėjamos geografinės teritorijos ribas. Žemaitijos fantastikos judėjimo visuma yra sudėtinė Lietuvos fendomo dalis, tačiau, minėjau, kad pasirinkau iš pradžių panagrinėti tik vieno regiono, šiuo atveju Žemaitijos, fantastikos ir fendomo kilmės, veikios ir plėtros istoriją. Manyčiau, kad dabartinę Žemaitiją sudaro Telšių, Plungės, Kretingos, Mažeikių, Skuodo, Šilalės, Tauragės, Akmenės rajonai, maža dalis Kelmės, Šiaulių, Raseinių ir Jurbarko rajonų. Prie Žemaitijos teoriškai galima "prijungti" Klaipėdos ir Šilutės rajonus, nors pastarieji priskirtini Mažosios Lietuvos kraštui. Šis teritorinis suskirstymas šiek tiek susijęs ir su etnografinėmis regiono ribomis. Be abejo, esama ir kitų įvairių mokslininkų nustatytų sienų. Bet spręsdamas ribų problemą ilgai nedvejojau, todėl šioje istorijoje bus apsiribojama tik šiuo, jau anksčiau minėtu teritoriniu skirstymu, nors jis ir būtų kritikuotinas.

1. ŽEMAITIJA BE KLUBŲ

Nebyli fantastikos plėtotė Žemaitijoje, neabejotina, prasidėjo dar tuo metu, kai Lietuvoje buvo išversti pirmieji Žiulio Verno kūrinių fragmentai, pačioje 20 amžiaus pradžioje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir tuomet, kai žmonės perskaitė pirmas į kraštą atklydusias fantastines knygas. Galimas dalykas, kad buvo skaitytojų, kurie nuolat sekė spaudą ir leidinių puslapiuose rasdavo neįprastų satyrinių, pusiau fantastinių kūrinių. Tais laikais pasirodė pirmieji lietuvių autorių simbolistiniai kūriniai. Kas gi nėra skaitęs arba bent girdėjęs J.Biliūno "Laimės žiburio", kuriame esama fantastikos užuominų? Pagaliau juk jau tais laikais būta literatūrinių pasakų, kurios, savo "prigimtimi" labai artimos fantastikai. Iš jų fantazijos sėmėsi daug nežinomųjų, tad galime teigti, kad pirmaisiais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais jau būta fantastikos mėgėjų. Stichišką domėjimąsi fantazijos vaisiais ir fantastika neabejotinai turėjo paskatinti Mato Mateikos. J.N.Višakio, Justino Piliponio, brolių Tomdykų ir Igno Šeiniaus knygos ir kūriniai, publikuoti spaudoje. Vien Igno Šeiniaus ir Justino Piliponio romanai įrodo, kad smetoninėje Lietuvoje fantastinė literatūra buvo mėgiama, jog ir vietiniai rašytojai - fantastai galėjo išleisti savo kūrinius, viliantis, kad jos bus išpirktos ir skaitomos... Vėliau Žemaitijoje gimė žymūs fantastikos kūrėjai: Vytautas Norbutas (kilo iš Rietavo krašto), Banguolis Balaševičius (gimė Alsėdžiuose, Plungės raj.), Kazimieras Paulauskas ir Vladas Minius, kurių gimtinė yra Tauragė. Be šių, pačių žymiausių rašytojų fantastų galima paminėti Vytautą Mikailionį, Evaldą Jankauską (pastarasis kilo iš Klaipėdos), Plungėje gyvenusį, praėjusiais metais į anapus išėjusį, buvusį Plungės fantastų klubo "Astika" narį, žurnalistą Stasį Navickį (nemaišyti su bendrapavardžiu poetu), kuris daugumai fantastų yra iš viso nežinomas bei daugelį kitų fantastinių kūrinių autorių. Telšiai gali pasigirti, kad čia gimė ir dešimtį metų pragyveno aktyviausias Lietuvoje fantastikos propaguotojas, lietuviškojo fendomo pradininkas, atrodo, niekad nepavargstantis Gediminas Beresnevičius. Iš Kegų (Telšių rąj.) kilo "Fenikso" veikloje dalyvavęs, prie pirmųjų "Lituaniconų" organizavimo prisidėjęs Vytautas Spulys. Sugrįžę į laiko glūdumas, pastebėsime, iš Žemaitijos buvo ir Kazimieras Simonavičius, kuris apie 1650m. parašė žymųjį veikalą "Didysis artilerijos menas" iš dalies neapsiėjo ir be fantazijos, kuri prabėgus šimtmečiams tapo realybe. Visi kuo puikiausiai žinome, kad Vytautas Norbutas mums paliko bene vertingiausias lietuvių kalba rašytas knygas "Nemirtingumo lygtis" (1970 m.), "Skorpiono ženklas" (1972 m.) ir "Samariečiai" (1991 m.). Jo apsakymai spausdinti Prancūzijoje leidžiamame žurnale "Antares". Šiame leidinyje pasirodė ir kitų lietuvių autorių apsakymų. Išvada - iš Žemaitijos kilusių rašytojų fantastų kūryba deramai savo laiku reprezentavo Lietuvą. Iš Alsėdžių kilęs Banguolis Balaševičius išleido "Agentą ir robotą" (1973 m.), "Nežemiškas istorijas" (1979 m.), "Mes - ne robotai"(1983 m.) ir "Už laiko upės" (1986 m.), jo kūriniai versti ir į rusų kalbą, spausdinti įvairiuose fantastikos rinkiniuose. Neabejotina, kad šių kūrinių rinkiniai ne vienam įdiegė nepaprastą mintį: o kodėl ir aš negalėčiau to padaryti arba bent aktyviai domėtis, gilintis į Tai, ką jie daro? O gal yra daugiau tokių žmonių, kurie panašiai galvoja kaip ir aš? Reikėtų pamėginti juos susirasti... Ne prastesnis ir Kazimiero Paulausko kūrybinis kraitis. "Dorado" (1971 m.), "Argonautų laivą" (1979m.), "Saulės sūnų" (1983 m.), "Deimo efektą" (1986 ai.) ir "Laukesos aitvarą", išleistą jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Ne vienas tarybiniais laikais gyvenęs amžininkas ir dabar vertina šias knygas pakankamai teigiamai. Negalime nepaminėti Vlado Miniaus parašytą dvejų fantastinių apsakymų rinkinių "Į žvaigždes pasirengę" (1964 m.) ir "Tamsi šviesa" (1982 m.). Kai kurie autoriaus kūriniai, manyčiau, išlaikė laiko bandymus, nors, žinoma ši kūryba neprilygsta V.Norbuto palikimui. Mane asmeniškai paveikė šių ir kitų fantastų kūriniai. Su jomis ir prasidėjo rimtesnis domėjimasis fantastika. Būtina pastebėti ir tai, kad pasirodė taip pat kitų šalių autorių fantastinių knygų, "Zenito" serijoje, pavienės knygos "Drąsiųjų keliuose" ir kūriniai, neprijungti prie kurios nors leidinių serijos. Šios knygos įtakojo daugelio pradedančiųjų fantastų kūrybą ir veiklą. Tai neabejotinai turėjo paskatinti ir eilinius skaitytojus susidomėti šiuo įdomiu reiškiniu ir menu, vadinama fantastika. Taip palaipsniui susiformavo "fantastų traukos centrai" N.Akmenėje, Klaipėdoje, Viešvėnuose (Telšių raj.) ir kitose vietovėse. Susiburti į fantastikos mėgėjų organizacijas paskatino natūralus poreikis pasidalinti turima literatūra, fantastinės kūrybos žiupsneliais, aptarti matytus filmus, padiskutuoti apie perskaitytas knygas. Todėl ne nuostabu, kad pirmosios mėgėjus vienijančios organizacijos kūrėsi natūraliai, dėka vidinių poreikių. Puikiausias šitokios evoliucijos padarinys - 1979 m. spalio antrą Vilniuje įkurtas fantastų klubas, vėliau pavadintas "Dorado" vardu. Jį su bendraminčiais įkūrė Gediminas Beresnevičius. Nemenka dalimi šis klubas įtakojo kitų fantastikos mėgėjų organizacijų kūrimąsi arba tolimesnį funkcionavimą visoje likusioje Lietuvoje. Žemaitija taipogi neliko nuošalyje - organizacijos kūrėsi daugmaž "Dorado" pavyzdžiu, nors, jei kalbėtume apie kai kuriuos fenų (mėgėjų) sambūrius, galima pastebėti, kad ŽFK "Fajetų" ir "Fantazuojančių vaikų lygos" struktūra buvo kitokia, skyrėsi nuo tradicinio klubo. Apie tuos minėtų organizacijų skirtumus bei panašumus ir, žinoma, istoriją papasakosiu kituose skyriuose.

2. ŽEMAITIJOS FANTASTŲ KLUBO “FAJETAI” PRIEŠISTORĖ 1982 – 1991 m.

2.1 ARGUMENTAI.

Pirmoji organizacija, kurios ištakas ir vėlesnį vystymąsi nusprendžiau detaliai apžvelgti, yra anksčiau minėtieji “Fajetai”. Nors jie ir nėra pirmasis fantastikos mėgėjų klubas, susikūręs Žemaitijoje, tačiau esama reiškinių, kurie nulėmė šį išankstinį pasirinkimą. Tai: 1. Kartografinės fantastikos užuomazgos 1980 m. ir vėlesnė jos plėtotė nuo 1982 m. (ja, kad ir mėgėjiškame lygmenyje 1982 – 1991 m. užsiiminėjo keturi vietiniai mėgėjai, neretai tai darydavo organizuotai – kolektyviai); 2. Pusiau organizuota literatūrinė bei meninė kūryba – būsimojo klubo veiklos pagrindas, susiformavęs 1986 – 1991 m.; 3. Fantastinių pavadinimų konkursai “Pavadinimas”, kurie sėkmingai, sistemingai ir periodiškai buvo pradėti rengti nuo 1989 m. spalio 15-os.; 4. Pradėta vystyti fenzinų (mėgėjiškų leidinių) leidyba (nuo 1986 m. rugpjūčio 6 dienos). Vien iki vilniečių “InfoSFeros” pasirodymo 1989 m. sausį Viešvėnuose išleisti 7 pavadinimų mėgėjiški fantastikos leidinukai, iš viso kartu viską sudėjus - apie 24 numeriai. Šiuo laikotarpiu mano žiniomis Lietuvoje nebuvo leidžiama daugiau jokių fantastikai skirtų leidinių, netgi kelių egzempliorių tiražu; 5. Būta ankstyvųjų bandymų organizuoti pilnavertę fantastikos mėgėjų organizaciją. 1987 – 1990 m. laikotarpiu funkcionavo neoficialus darinys: Viešvėnų fantastų suvienijimo centras “Fajetai”, gyvavęs Petro Jankausko namuose, tai priminė f. m. būrelį; 6. Buvo suburtas potencialus busimojo klubo branduolys (Petras Jankauskas, Žaneta Gasytė, Stasys Jankauskas, Antanas Jankauskas, šių eilučių autorius ir kiti), nors sudėtis, laikui bėgant, ir ketėsi. 7. Dvejų fantastikos mėgėjų (šių eilučių autoriaus ir Petro Jankausko (AKPJ)) kūrybinio – pramoginio “tandemo” susikūrimas 1986 m. kovo viduryje ir sėkmingas gyvavimas iki pat 1991 m.; 8. Vyko fantastinių arba pusiau fantastinių žaidimų varžybos ( fantastinių stalo žaidimų: “Kosmobilių karo” ir “Karališkosios šimtinės” bei savotiško “Karių ir magų” lauko žaidynių varianto prototipo Viešvėnų pušynėlyje organizavimas).

2.2 VEIKLA 1982 – 1985 m.

Viešvėnuose iš pradžių buvome keli “pavažiavusiais stogais” fantastikos mėgėjai. Vos tik atsikėliau gyventi į šį miestelį, 1980 m. gruodį, jau buvau parsivežęs dar Kaunatavoje (kaimas Telšių raj.) atrastą dalyką – pomėgį kurti fantastinius išgalvotų kraštų žemėlapius, kuriems nusistovėjusią terminologiją sukūriau tik 1991 – 1998 m. Kai susipažinau su Petru Jankausku, dar negreitai ryžausi jam parodyti savo fantastlapius, galvodamas, kad galiu kartais būti nesuprastas. Todėl bičiulis ir jo broliai keistai išmargintus foliantus išvydo tik apie 1982 – uosius metus. Pamenu, kad ši naujovė, nepaisant mano nuogąstavimų, buvo priimta palankiai ir neilgai trukus susilaukiau pirmų pasekėjų. Petras Jankauskas buvo pirmas iš jų. Vėliau į savotišką pažaidimą, pusiau į rimtą kūrybinį užsiėmimą, nors ir fragmentiškai, įsitraukė vyresnysis P.Jankausko brolis Stasys bei jauniausias - Antanas. Pirmieji fantastlapiai sąlygiškai skirstytini: 1. Žemiškuosius, kai sausumos – vandens kontūrai identiškai arba iš dalies primena tikroviškus Žemės žemėlapius, tačiau žymimi išgalvoti valstybiniai dariniai. Dažnai tokiems fantastlapiams kurti naudoti ir įprastiniai mokykliniai geografijos arba istorijos dalykų kontūriniai žemėlapiai. 2. Fantastinius. Pastarieji skirstyti į keletą rūšių, pagal turinį. Vieni fantastiniai žemėlapiai vaizdavo išgalvotų pasaulių ekonominį – ūkinį išsivystymą, pasiekimus. Kituose vaizdavome karų alinamus kraštus. Trečiuose fantastlapiuose atsispindėjo gamtos katastrofos: žemės drebėjimai, vulkanų sukelti kataklizmai, potvyniai ir kt. Būta paplitusių politinių ir gamtinių fantastlapių. Tais laikais braižyti fantastlapiai dažniausiai buvo panašūs į žaidimo arenas, kur vykdavo veiksmas – vystydavosi, keisdavosi valstybės, vykdavo karai, revoliucijos, drąsūs keliautojai ieškojo naujų žemių ir, žinoma, jas atrasdavo. Ne vieną šio pirmojo periodo fantastinį žemėlapį braižėme kolektyviai. Bendras darbas pagimdė savotiškus rezultatus. Tik vėliau ši veikla įgavo kūrybinio darbo bruožų, vėlesni fantastlapiai kurti kaip priedai prie piešinių arba literatūrinių bandymų, arba buvo sukurti kaip visai savarankiški kūriniai. Jau kurį laiką žaidėme ganėtinai keistus ir vaikiškus figūrėlių žaidimus. Figūrėlės buvo gaminamos iš plastilino. Be figūrėlių buvo kuriamas transportas, pastatai, namų apyvokos daiktai, ginklai. Scenarijus nebūdavo iš anksto kuriamas. Apsprendžiama buvo tik žaidimo tema ir vaizduojamas laikotarpis. Toliau viskas vystėsi kartais netgi atsitiktinai. Pastarieji žaidimai pagal savo siužetą buvo kelių rūšių : · Realistiniai, vaizdavę tuometinius, realistinius laikus; · Istoriniai (antrojo pasaulinio karo motyvais kurtų, pagal matytus istorinius filmus ir panašiai); · Fantastiniai (siužetas dabartiniu suvokimu – fentezi); Tokie žaidimai pagal figūrėlių dydį skirstyti į strateginius – karo, kai žmonių figūras atstojo kelių milimetrų dydžio rutuliukai, ir “mažų scenų”, kai humanoido figūra buvo nulipdoma vidutiniškai iki 12 cm. dydžio. Pagal tai buvo kuriamos ir dekoracijos. Iš visos kompanijos tik pats jau mėginau parašinėti fantastines istorijas (pirmoji istorija – apie į kitą planetą išsiųstą ekspediciją, kita – apie ateivių įsiveržimą į Lietuvą), piešiau fantastinius piešinius. Sėkmingesni buvo tik stalo strateginiai žaidimai, kuriuos pradėjau kurti nuo 1985 rudens. Pirmas bandymas sukurti kartografinį žaidimą buvo mažiau sėkmingas. Jis buvo populiarus tarp vietinių fenų vos keletą savaičių. Pastarasis žaidimas nebuvo fantastinis. Langeliais padalytame ir nubraižytame Europos žemėlapyje kovėsi rusų ir vokiečių kariuomenės. Tik vėlesniais laikais buvo sukurti fantastiniai šio žaidimo variantai. Taip pat 1984 m. bandžiau leisti vieną nefantastinį rankraštinį laikraštuką. Jau tais laikais buvo skaitomos fantastinės knygos, jos aptariamos, kečiamasi fantastine literatūra, domimasi fantastiniais filmais...

2.3 VĖLYVASIS IKIKLUBINIS PERIODAS, VADINAMASIS AKPJ

1986 – 1988 m.

Kodėl AKPJ? Kas tas AKPJ? Tas pavadinimas kilęs nuo pirmųjų vardų bei pavardžių raidžių – Arnoldas Kalnikas + Petras Jankauskas. Pavadinimas tais laikais turėjo didelę reikšmę, nes tai simbolizavo kūrybinę sąjungą ir tarytum neformalią, niekur neįregistruotą organizaciją. Tai dar nebuvo klubas, tačiau jis savitai atliko panašias funkcijas. Šis pavadinimas (AKPJ) dažnai puikavosi ant fantastinių kūrinių rankraščių, fantastlapių ir, galų gale, ant fenzinų Į šį junginį nebuvo įtraukti kiti vietiniai fantastikos mėgėjai. Tačiau šiame skyriuje neišvengiamai papasakosiu ir apie kitų fantastikos mėgėjų, gyvenusių Viešvėnuose, veiklos istoriją, nes AKPJ veikla niekada nemėgino užsibrėžti sau griežtas ribas, užsidaryti steriliame kiaute. Mano ir bičiulio Petro Jankausko literatūrinės rašliavos suklestėjimo pradžia – 1986 m. kovo vidurys. Pamenu, kad tais metais parašiau pirmą stambesnės apimties fantastinį rašinį – romaną “Įvykiai kitoje planetoj”. Nebaigtą, tačiau dar rašomą kūrinį skaičiau Petrui Jankauskui ir jis kažką tame minčių ir nuotykių kratinyje rado teigiama, todėl, susižavėjęs tokia kūrybine veikla ir pats pamėgino kurti, parašydamas istoriją, paremtą fantastine legenda. Kūrinys rašytas sukūrus fantastinį žemėlapį. Ta savita legenda buvo pavadinta “Galingoji Tonkija”, savo apimtimi primena apsakymą. Vėliau P.Jankauskas sudomintas maniškių kosminių laivų įgulų nuotykiais Hansulane, kuriuos skubėjau aprašyti, netrukus pradėjo rašyti fantastinę istoriją “Nuotykiai kitose planetose”. Pastarojo rašinio personažai kūrinio pabaigoje turėjo susitikti su manojo romano herojais. Tačiau šis sumanymas nebuvo pabaigtas. Po šio įvykio tiek ir aš, tiek ir P.Jankauskas iki pat vasaros pradžios nebeužsiėmė jokia fantastine kūryba. Tačiau netrukus viskas pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo priraityta daug niekam nereikalingos, bevertės rašliavos. Kai kurie rašiniai netgi nebuvo užbaigti ir pagal tais laikais įsigalėjusią terminologiją vadinti nuotrupomis. Pasitaikė, žinoma, ir pusėtinų rašinių. Vienas iš tokių buvo kolektyvinis mėginimas rašyti fantastinį romaną “Nuotykiai Teodoroje”. Tačiau ir šis bandymas taip ir liko nebaigtas. Pažymėtina, kad tų laikų literatūriniai kūriniai neretai būdavo gausiai, bet mėgėjiškai iliustruojami piešiniais, o kartais ir fantastiniais žemėlapiais. Rankraščius puošė įvairūs keisti užrašai. Nemaža dalis tų tekstų buvo parašyti prisiskaičius fantastinių knygų ir prisižiūrėjus nedažnų fantastinių filmų, todėl ne nuostabu, kad siužetuose atsispindėdavo ne vienas pasiskolintas motyvas, tam tikri štampai. Ne vienas toks rašinys pagal tai, kurio autoriaus knyga paveikė rašančiojo produkciją netgi 1986 m. buvo pavadinti “kopijaciniais”, “žiulvernistiniais” ar dar kaip kitaip. Plačiai paplito rašinių, įtakotų J.Guliavskio “Miglų sezono”, A.Beliajevo “Žmogaus amfibijos”, Herberto Velso “Pasaulių karo”, Kazimiero Paulausko “Argonautų laivo”, Banguolio Balaševičiaus “Agento ir roboto”, o vėliau ir A.Kazancevo “Fajetų” turinio, Fransiso Karsako "Eldorado liūtų" ir kitų autorių kūrinių. Tais metais išskirtinai susižavėjome ir Žiulio Verno kūryba. Vasarą abu mėginome kurti vaidinimo scenarijų pagal Žiulio Verno knygą “Paslaptingoji sala”. Vieną šio kūrinio fragmentą pabandėme inscenizuoti gamtoje... niekam nematant. 1986 metų rugpjūčio mėnesį ir aš, ir mano bičiulis sukūrėme vienus iš pirmųjų didelio formato, ant sienos kabinamus fantastlapius, kurių pakraščiuose būta įvairių komentarų, brėžinių ir spalvotų piešinių. Svarbiausias iš tų laikų išlikęs palikimas – kartografinės fantastikos kūrinys “Maradlapis”. Tačiau ryškiausias to laikotarpio įvykis ne silpni fantastiniai apsakymai, apysakos ir netgi romanai, bet pirmųjų Žemaitijoje fenzinų pasirodymas. 1986 08 06d. pasirodė pirmas “Tam, kas mėgsta fantastiką” numeris, kurį redagavau ir leidau pats. Petras Jankauskas tuo pačiu metu parengė savo fantastikai skirtą mėgėjišką leidinuką “Fantastas apie Visatą”. Tai buvo mažatiražiai leidiniai išleisti tik po vieną ar kelis egzempliorius, abu rašyti ranka. Vėlesnieji pakopijuoti per kalkę. Koks buvo tų leidinukų tikslas? Jų paskirtis – keistis savo kūrybos vaisiais, paįvairinti nykų provincialų fantastų gyvenimą. Tais metais šie fenzinai, kaip ir minėta, buvo leidžiami nedideliais tiražais: iki kelių egzempliorių. Tačiau ir toks kuklus tiražas abiems galėjo prikrėsti didelių nemalonumų, nes pastarieji fenzinai buvo leidžiami nesuderinus su Glavlitu ar kuria kita tuometine įtakinga komunistine organizacija. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus mūsų leistus 1986 – 1990 m. fenzinus. Ne menkiau būtume nukentėję, jei kas nors iš, tarkim, KGB struktūrų būtų aptikę fantastinius žemėlapius, kuriuose Lietuva žemiškuosiuose fantastlapiuose 1982 – 1989 m. buvo vaizduojama galinga ir karinga, užkariauja Rusiją ir kitus kraštus, įtakoja pasaulio istoriją. Tais senais laikais mudviems buvo ne svetima ir supergalingos Pabaltijo valstybės idėja... Vienas iš įdomesnių dalykų – būta fantastlapių, kuriuose buvusi TSRS susiskaidžiusi į atskiras ir savarankiškas respublikas, Afrika arba Amerika kolonizuota lietuvių, latvių, estų, kartais ir lenkų... Grįžtant prie pirmųjų išleistų fenzinų, galima juos apžvelgti detaliau. P.Jankauskas “Fantastas apie Visatą”, kurio egzempliorių neišliko, talpino savo kūrybos apsakymus, straipsnelius, piešinius. Pats “Tam, kas mėgsta fantastiką” puslapiuose publikavau fantastinio romano pradžią, apsakymus, talpinau įvairius straipsnelius, realius žvaigždėlapius, aiškinau fantastinių pavadinimų reikšmes. Šiais laikais išliko tik 2 pirmieji fenzino numeriai, nors tais metais pasirodė penki numeriai, o tiražas buvo nežymiai padidintas – iki 5 egz. Rugsėjo mėnesį leidinys nustojo ėjęs. Tuo metu rimtai mąsčiau parengti 40 puslapių fantastikai skirtą leidinį, tačiau pastarasis buvo tik pradėtas ruošti, vadovaujantis specialiomis “Žurnalų (taip vadinome savo leidinukus) rašymo nuostatomis – taisyklėmis”, kurias buvau sau pasirašęs. Petras Jankauskas taipogi nustojo leisti savo laikraštuką. Ši krizė prasidėjo po to, kai pats išsiunčiau į “Moksleivio” žurnalą du apsakymus ir gavau skaudžios kritikos, o kurį laiką nei aš, nei draugas nesiėmėme jokio rašymo. Kritika iš esmės buvo teisinga, tačiau žurnalo darbuotoja, kuri parašė du laiškus, nurodė ir ideologinius trūkumus, pastebėtus kūriniuose. Tik gruodžio mėnesį pradėjau šį bei tą rašinėti. Petras Jankauskas netrukus irgi atsigavo. Tuo metu kūriau pusiau fantastinį romaniūkštį, kurio veiksmas vyko XIX Prancūzijoje, sukilimo Liono mieste metu. Rašinys gerokai įtakotas Žiulio Verno kūrinių. Tačiau nesusiformavusio klubo narių ta istorija, kurią pastoviai skaičiau susitikimų metu, buvo itin palankiai sutikta... Tų metų pabaigoje vietiniame Telšių rajono laikraštyje “Komunizmo švyturys” (vėliau jis vadintas “Telšių laikraščiu” (1990 m.), o dabar jis pakrikštytas apskrities laikraščiu “Kalvotoji Žemaitija”) perskaitėme žinutę – kvietimą. Tas straipsnelis pasakojo apie įsteigtą rajono literatų klubą “Šatrija”, kuriam vadovavo talentingas poetas Vitalijus Dacys. Mes norėjome į šį klubą įstoti ir patobulinti savo literatūrinius gebėjimus. Todėl skubiai parašėme laišką su pareikštu noru tapti organizacijos nariais. Laišką išsiuntėme tų metų gruodžio 30 d.. Tačiau atsakymo sulaukėme negreitai. 1987 m. žiemos pabaigoje sulaukėme laiško iš minėtojo klubo, kuriame buvo prašoma atsiųsti kūrinių. Ir P.Jankauskas, ir aš suskatome atrinkinėti apsakymus. Kai ką netgi specialiai parašėme ir, neilgai trukus, viską kuo skubiausiai išsiuntėme. Šį kartą atsakymo sulaukėme tik 1988 m. gegužės mėnesį (apie tai bus šiek tiek vėliau). Šiek tiek nusiminę, vis nesulaukdami žinių iš Telšių, ėmėme galvoti apie fantastikos mėgėjų klubo steigimą. Mes, pažymėtina, iki pat 1987 m. vidurio neturėjome JOKIOS informacijos apie kitas Lietuvoje gyvavusias fantastikos mėgėjų organizacijas. Prisigalvojome įvairiausių nerealių idėjų kaip susirasti fantastikos mėgėjus. Todėl ketinome konstruoti nedidelį oro balioną prie kurio gondolos galvojome pririšti laiškus su kreipimaisi į “Nežinomus Fantastus”, tikėdamiesi, kad tokiu būdu kas nors atras nukritusį skraidymo aparatą ir perskaitys pririštus tekstus. Gal tarp tų skaitytojų atsirastų ir fantastikos mėgėjų? Sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl fizikos žinių trūkumo. Mes ir patys suvokėme, kad pradėtas gaminti aparatas bus sunkus ir jis niekada nepakils į orą. Būta ir daugiau panašių utopinių projektų, tačiau jie visi netrukus būdavo atmesti kaip neįvykdomi. Todėl realiausia buvo patiems įkurti klubą, nes Viešvėnuose jau būta šiek tiek fantastikos gerbėjų. Ta mintis ne vienam buvo sukirbėjusi galvoje tik perskaičius žinutę apie literatų klubą Telšiuose. Didelių lūkesčių suteikė Petro brolis Stasys, kuris 1986 – jų pabaigoje parašė pusiau nuotykinį, pusiau fantastinį rašinį, kurio turinys mus likusius labai suintrigavo. Pats labai laukdavau tų įsimintinų skaitymų, kurie vykdavo P.Jankausko namuose. Tų pasibuvimų metu savo “šedevrus” dėstėme kiekvienas iš trijulės. 1987 metų pavasarį . S.Jankauskas mūsų vertinimui pateikė ir grynai fantastinį rašinį. Tuo metu vyko kažkas panašaus į literatūrines varžytuves. Prisimenu, kad tuo laikotarpiu rašiau gausiai iliustruotą dvejų dalių nuotykinės fantastikos rašliavą, pavadintą “Paslaptingoji Dema”. Dar nebaigtus kūrinius skaitėme pakaitomis, o paskui įvertindavome išgirstus skyrius. Skaitymai vykdavo vos ne kasdien. Stasys netgi šių dienų vertinimu rašė vaizdingiau ir įtaigiau. Jo kūrinio siužetas buvo originalesnis už mano ir P.Jankausko, nes mažiau įtakotas perskaitytų knygų, nors šis buvęs fantastikos mėgėjas ir mėgo skaityti labai daug. Gaila, kad jo tas romanas taip ir nebuvo užbaigtas. Mano rašiniuose trūko originalumo, tačiau dinamiškas, lakoniškai išdėstytas “Demos...” siužetas ir piešiniai (jų būta 10, du iš jų sukūrė Petras) bei su jais ir kūrinio turiniu susietas kadaise sukurtas “Maradlapis” su savo įsimintina Filoderko jūra, pabaisomis, ateiviais, klastingais laukiniais ir nuolat persekiojančiais herojus priešais, kompensavo visus didesnius trūkumus. Be to, tai buvo išbaigto siužeto mėginimas. P.Jankauskas tuo metu jautėsi šiek tiek pavargęs ir nusivylęs savo literatūriniais mėginimais, nes jam nesisekė sukurti pakankamai įdomaus rašinio. Jam tuo metu trūko idėjų ir įkvėpimo, tad su draugišku pavydo stebėjo mano bei savo brolio “kūrybines lenktynes”... Kad taip buvo, galima suprasti paskaičius P.Jankausko apysaką “Žakas Paganelis ir jo draugai” - tipiškas tik tiems seniems laikams būdingas “kopijacinis” rašinys, kokių ir pats buvau krūvą “primarginęs”. Kiek įdomesnis nebaigtas jo rašinys “Penki erenautai” - fantastinė ir neplagijuota istorija su robinzonados elementais. Be literatūrinių bandymų 1986 m., ir vėlesniais laikais, išpopuliarėjo savotiškų “Karių ir magų” ("Kariai ir magai" - fantastinis vaidmenų žaidimas, kuriam vadovauja žaidimo meistras, sukuriantis žaidimo pasaulį, o žaidėjai turi įvykdyti įvairias misijas, išvaidindami savo sukurtus herojus) lauko žaidynių variantai. Mes, penki vietiniai, buvome sukūrę vos ne karinę organizaciją, kuriai vienu metu teko vadovauti pačiam. Dėl to braižiau Viešvėnų pušynėlio žemėlapius, pastatų, miestelio šiaurės rytinės dalies išplanavimo brėžinius, strategijos planus (“kariavome” prieš netoliese buvusį “dvarą”) sudariau tam tikrus visos šios grupės “įstatymus” ir netgi savotišką “baudžiamąjį kodeksą”. Kiekvienas gaminomės ginklus (primityvius lankus, ietis, darėmės skydus) ir kitą atributiką. Per visą tų “lauko žaidynių” istoriją būta neformalaus “P.A.S.K.V.” (“Petro, Arnoldo ir Stasio Karinis Vienetas”, gyvavęs apie 1986 m.) junginio, kuris mėgino leisti nedidelius “Kovos lapelius” (redaktorius Stasys Jankauskas, jis berods ir vadovavo visai “šutvei”), - čia skelbtos naujienos, nutarimai, anekdotai. Vėliau “veikė” “APARČ” darinys (pavadinimas sudarytas pagal pirmąsias vietinių fantastikos (ir ne tik) mėgėjų vardų raides). Viešvėnų pušynas buvo padalytas administraciškai ir atskirą sritį kiekvienas atskirai turėjome kontroliuoti, tvarkyti, tyrinėti, reiškia, "valdyti". Tokie keisti kartografiniai - politiniai planai ir sumanymai išliko iki šių dienų (žemėlapiuose ir užrašų pavidalo). "Organizacija" buvo įkūrusi savo pastovią būstinę pušyne, kur (ypač žiemą, kai būdavo pašalę) įžiebę laužą smagiai sukirsdavome keptas bulves ir lašinius, patirdavome smagių nuotykių.Tačiau ir vienoje, ir kitoje žaidybinėje organizacijoje fantastikos nebuvo labai daug. Dažniausiai buvo vaidinami indėnai arba vyko Ž.Verno fantastinių kūrinių motyvais parengtos pramoginės žaidynės. Tais laikais netgi pušyno atskirosios teritorijos pavadintos pagal tuose romanuose paminėtas vietoves. Tik vėliau sukurti specialūs fantastiniai pavadinimai (pušynas – Sojola, netoli jo esanti teritorija su tvenkiniu - Flagaka ir panašiai, tačiau išliko vadinamasis Franklino kalnas prie pat pušyno masyvo...). Žodžiu, nė vienam netrūko fantazijos, kuriant įvairiausius pavadinimus. Taigi, jau būta tam tikrų teigiamų reiškinių, kurie tiek man, tiek Petrui nebedavė ramybės. Mes norėjome įkurti tikrą fantastų klubą, tačiau nelabai įsivaizdavome kaip tai padaryti. Kas šiuo klausimu patartų – nežinojome. Todėl iš pradžių 1987 m. pavasarį vėl pradėjome leisti naujus fantastinius fenzinus. Tai buvo rankraštiniai leidiniai. Petras Jankauskas balandžio mėnesį išleido vieną “Mūsų pastogės” numerį. Šis buvo 12 puslapių (be viršelių) sąsiuvinio formato fantastikai skirtas leidinys, paruoštas vienu egzemplioriu. Žurnaliukas pažymėtas AKPJ ženklu. Numeryje leidėjas pateikė savo kūrybos apysakos pradžią, atsakymus į mano pateiktos anketos, kuri buvo spausdinta viename iš tais laikais leistų fenzinų, atsakymus, išdėstė fantastinius pavadinimus, publikavo kritinį straipsnį, analizuojantį “Paslaptingosios Demos” esminius trūkumus ir nupiešė daug originalių fantastlapių. Fenzine autorius mėgina apžvelgti savo ir mano kūrybos istoriją, ją chronologizuoja. Jis rašo naiviai, tačiau kaip ir daugelį dalykų tuo metu nuoširdžiai ir originaliai: “Mūsų kūryba skirstoma į keturias "eras": 1 era, kai nebuvo jokių problemų dėl klaidų, stiliaus, pokalbių. Per šią erą mūsų kūryba susilaukė nemažo atgarsio; 2 era – prasidėjo mūsų kūrybinės nuotrupos, galvojome siųsti į žurnalus labai nesąmoningus kūrinius. Šiuo laiku, Arnoldai, parašei (...) “Lioną”. 3 era (...) . Aš tuo metu parašiau geriausią kūrinį (...), o jūs parašėte rekordininkę “Paslaptingoji Dema”. Na, o ketvirtoji era - tai tavo pradėtas, bet nebaigtas, mano kiek senesnis ir nepabaigtas ir tas kūrinys, kurį tu dabar rašai. Šioje eroje viskas yra turbūt gerai apgalvojama apie kūrinio pasekmes, ateitį...” Leidinį puošė tušinuku pieštos iliustracijos. Kartografinės fantastikos darbai, atlikti spalvinimo priemonėmis. “Mūsų pastogėje” vienas kartografinės fantastikos kūrinys patalpintas su specialiu aprašymu – komentaru (“Sala Lolė”) - tikras kartofantijos apsakymas. Leidinys dėl nežinomų priežasčių toliau nebuvo leidžiamas. Tuo tarpu pats jau kurį laiką redagavau vien tik fantastikai skirtą nedidelės apimties laikraštuką “Kibirkštis”. Kai buvo išleista “Mūsų pastogė”, jau buvo išėję 4 mėgėjiški “Kibirkšties” numeriai. Nuo kada buvo pradėtas leisti šis fenzinas – neaišku, nes iki šių dienų pas mane neišliko nė vieno minėto leidinio numerio – tik vienas nedidelis per kalkę kopijuotas fragmentas. Tačiau pagal jau seniau spausdintus apžvalginius straipsnius “Denebolos šviesoje” (1996 m.) ir “Vilties daige” bei kitus šaltinius, galima teigti, kad fenzinas buvo išleistas 3 egz. tiražu, o pasirodė apie 6 - 7 jo numeriai tų metų balandžio – gegužės mėnesiais. Fenzine dominavo mano literatūrinė kūryba. Tai pirmasis mėgėjiškas laikraštukas, pastoviai talpinęs kartografinę fantastiką. Jai skelbti laikraštėlyje buvo įsteigta nuolatinė rubrika “Valstybės iš mano žemėlapio”, kur publikuota ištisa fantastlapių serija. P.Jankauskas nustojęs leisti “Mūsų pastogę” 1987m. gegužės 16 d. skaitytojams pateikė naują, tačiau kur kas mažesnės apimties produktą – 4 puslapių apimties “AKPJ”. Buvo parengti ir išleisti 3 fenzino numeriai. Paskutinis iš jų pasirodė gegužės 29 dieną. Laikraštuko formatas toks pat kaip ir ankstesniųjų. Leidėjas skaitytojams atsako į mano leidiniuose pateiktus klausimus, spausdino savo literatūrinės kūrybos pluoštelį, talpino nedidelės apimties kritinius straipsnelius literatūrinėmis temomis, anketą ir vieną spalvotą istorinį fantastlapį. “AKPJ” rengtas vieno egzemplioriaus tiražu. Pastebėtina, kad tų 1987 m. pavasarį leisti fenzinai, kaip ir ankstesnieji, buvo vienintelis būdas skelbti asmeninę kūrybą, ja keistis. Leidinių numeriais dalintasi tarsi laiškais. Tačiau tie “laiškai” pelnytai įgijo mėgėjiškų leidinių reputaciją ir juos skaitė ne tik vienas adresatas. Be to, fenzinai turėjo tam tikrus pavadinimus, buvo numeruojami, juose pateikti ir kiti spaudiniams būdingi duomenys. Artėjant vasarai fenzinų leidyba vėl trumpam užgeso. Vasaros metu organizuoti žygiai dviračiais, kelionės kiauradugnėmis guminėmis valtimis (būta daugybė nuotykių, kartą vos nepriburbuliavom), rengta 64 kilometrų ilgio “supermaratonas” dviračiais po Telšių rajoną, montuota spec. ryšio sistema nuo mano kambario iki Petro namo: nutiesta mechaninio ryšio sistema, kuria buvo galima pasiųsti žinutes ar netgi knygas (patyrėm daug vargo ir juoko, kai vadinamoji ryšio sistema "lūždavo", nutrūkdavo ar dar kaip kitaip “pakibdavo”. Tuo laikotarpiu buvo kuriami nauji fantastlapiai, nupiešėm daug fantastinės pakraipos piešinių ir vėl, kaip visada, pasipylė naujų literatūrinių mėginimų. Kai mano namuose atsirado spausdinimo mašinėlė, netrukus vėl atsinaujino fenzinų leidyba. Nepaisant to, kad to aparato šriftas ir buvo rusiškas, nusprendžiau vis vien leisti naują fenziną. Tai įvyko 1987 m. rugsėjo 21 d.. Šią dieną buvo išspausdinta vos vieno lapo apimties “Akapėja”, o pirmasis numeris spausdintas ne tik rusiškais spaudmenimis, bet ir rusų kalba. Antrajame numeryje tekstas lietuviškas, bet raidės rusiškos – visai kaip devynioliktojo amžiaus antrosios pusės Lietuvoje “graždanka” išleisti cariniai leidiniai. Kodėl toliau nebuvo leidžiama “Akapėja”? Iš mano namų buvo išvežta minėtoji spausdinimo mašinėlė, todėl susidomėjimas bet kokia leidyba greitai išblėso. Mano bičiulis Petras mėgėjiškų leidinių rudenį nebeleido. Stasys buvo paimtas į tarybinę kariuomenę, tad jo įdomi ir aktyvi feniška veikla netrukus nutrūko visiems laikams. Kas vyko toliau? Iki metų pabaigos AKPJ “organizacijos” nariai užsiėmė kitokia fantastine kūryba. Buvo kuriami apsakymai, braižomi fantastlapiai, gausiai tapomi didelio formato (netgi vatmano lapo dydžio) realistiniai peizažai ir fantastiniai paveikslai guašu ir akvarele, flomasteriais bei kitomis priemonėmis. Tais metais (vasarą) aš ir P.Jankauskas pirmą kartą pamėginome išrinkti to laikotarpio populiariausius ir originaliausius fantastinius pavadinimus – nesamų žemių vietovardžius. Buvo sudarytas dešimtukas. Tačiau pastarasis konkursas dar ilgokai laukė savo dienos, o ji, kaip minėta, buvo tik 1989 m., nors 1988 m. pats dar kartą pamėginau išrinkti fantastinių pavadinimų dešimtukus. Taip pat tais metais sukūriau pirmą fantastinį stalo strateginį žaidimą “Kosmobilių karas”. Pastarąjį dažnai žaidžiau su Žaneta Gasyte ir Petru Jankausku. Dvejų draugų kūrybinį gyvenimą kuriam laikui itin pagyvino mano sugrįžimas mokytis į Viešvėnų vidurinę mokyklą (metus mokiausi Luokėje, nes iki 1987 m. pavasario Viešvėnuose vis dar būta tik devynmetės). Abu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai pateikėme savos kūrybos pluoštelį. Perskaičiusi maniškio rankraštinio rinkinėlio “Zodiako ženklai” rašliavą, kelis apsakymus ištaisė ir pakomentavo esmines klaidas. Vienas iš apsakymų “Siautėjantis badas ir... mirtis” buvo iš naujo perrašytas ir šį norintys galėjo pasiskaityti kabėjusį mokyklos stende. Stendą papuošiau ir to kūrinio iliustracijomis. Ši publikacija, nors ir mokyklos ribose, man buvo pirmas viešas pasirodymas. Vėliau tas rašinys buvo siųstas į “Moksleivį”, tačiau vėlgi nepavyko ten “prasimušti”. Petro Jankausko kūryba tos pačios mokytojos buvo įvertinta kur kas griežčiau, todėl rašinių autorius įklimpo į pesimizmą ir kūrybinės veiklos ėmėsi tik kitų metų pavasarį. Mes nedalyvavome 1987 m. organizuotame respublikiniame konkurse “Visata ir žmogus” apie kurio egzistavimą perskaitėme tuo metu ėjusioje “Komjaunimo tiesoje”, nors ilgai galvojome tai padaryti. Abu aiškiai suvokėme, kad turimi literatūriniai bandymai dar yra silpnoki ir reikalauja geroko redagavimo, nors pats jau buvau paruošęs kelis specialiai parengtus apsakymus, kurie dabar kelia beveik vien tik juoką... 1987 metais rašiau į žurnalą “Mokslas ir gyvenimas”, klausdamas kur slypi fantastikos pasaulyje ir Lietuvoje ištakos. Netrukus gavau įdomų ir pakankamai suprantamą atsakymą su datomis, pavadinimais, pavardėmis. Laišką pasirašė nežinomasis inicialais M.K..

Sunki buvo 1988 m. pradžia. Žiemą tik vienas iš Viešvėnuose gyvenusių fantastikos mėgėjų mėginau kažin ką nuveikti. Pirma atgimstančios veiklos paukštė – sąsiuvinio formato fantastinis fenzinas “Fantastikos horizontai”, pasaulį išvydęs 1988 01 16 d.. Leidinukas išėjo 2 egzempliorių tiražu, jį sudarė 24 puslapiai, visi rašyti ranka. Šitame mėgėjiškame žurnaliuke pateikiau ištisą straipsnių ciklą: “Problema kūryboje”, “Piešime”, “Kita veikla”. Visose trejuose dalyse apžvelgta bendra AKPJ veiklos istorija, mėginama rasti išeičių iš susidariusios neaiškios ir į aklavietę orientuotos situacijos. Juk patys nebuvome suradę daugiau bendraminčių, kurie save skirtų fantastikai, o mūsų kūryba iki tol tebuvo embriono stadijoje, vis dar “neprinokusi”. Ciklas baigiamas mintimis apie kartografinę fantastiką. Apie ją rašyta pirmą kartą gan kritiškai: “Žemėlapiai – tai neįprasta veiklos sritis. Respublikoje iš milijono gal tik keli tuo užsiiminėja. Tačiau tai būtų tik pusė bėdos. Mes juk “nukariaujame” Rusiją, kitas šalis; mūsų Lietuva nukariauja visą pasaulį. O tai yra nelegalu (...). Mes per šitokią veiklą su žemiškaisiais kontūriniais žemėlapiais galime sėstis į kalėjimą. Žemėlapiai, kuriuos mes vadiname fantastiniais, kitaplanetiškais, beveik nepavojingi, nes čia nėra vaizduojama ir provokuojama (...) Rusija, nekariaujame prieš ją. Jei milicija ir juos pamatytų, tai mus palaikytų kvailiais ir tiek. Tačiau sutinku su tavimi (nuoroda į P.Jankauską. Aut. past.), kad nereikia masiškai jų piešti, juk jokios naudos neduoda ne tik mums, bet ir visuomenei. Šitokie žemėlapiai (...) gali praversti rašant fantastinius kūrinius, kurių veiksmas tarkim, vyksta tam tikro tokio fantastinio pasaulio vietoje...” Toliau leidinyje seka “Svarbioji anketa” į kurią fantastikos bičiulis Petras atsakė raštu. Į anketą vėliau ir pats pamėginau atsakyti. Kas tai per anketa? Ko ja siekta? Dauguma pateiktų klausimų susiję su literatūrine kūryba, to laikmečio dvejų fantastų dailės bandymais, kūrybinėmis problemomis bei kitomis aktualijomis, perskaitytomis knygomis, regėtais kino filmais. Ši ilga anketa užėmė net 4 puslapius. Fenzine spausdintas apsakymo fragmentas “Karas pašalinio akimis”, publikacija “Dailė”, kurioje mėginama aiškinti kaip piešti. Šį straipsniuką puošia fantastinis piešinys. Po to seka “Kronika” - naujienų skyrelis, “Skaitytų knygų santrauka”, kurioje rašoma apie H.Velso “Nematomą žmogų” ir H.Ranko “Galingųjų bejėgiškumą”. Toliau seka “Kritikierius”, “Įvairūs niekam tikę pavadinimai” su paaiškinimais bei mintis apie fantastinių pavadinimų ir idėjų registravimą. Paskutiniajame viršelyje – turinys, o gale – fantastiškai perkurtas “Internacionalas” - “Pirmyn fantastai nužemintieji” - ko gero bene pirmas filksingo atvejis Lietuvoje (fliksingas - šiuo metu fantastų pasibuvimuose populiarus reiškinys, kuomet dainuojamos realios liaudies ar estrados dainos, tačiau pakeičiami jų tekstai humoristiniais - fantastiniais; sumanymas atkeliavo iš Amerikos ir Vakarų Europos). Taigi, “Fantastikos horizontai” nuo anksčiau leistų fenzinų skiriasi straipsnių gausa, apimtimi ir keliomis į akis krentančiomis naujovėmis: · Pirmąkart prabilta apie kartografinę fantastiką; · Leidinyje pirmą kartą Lietuvoje pateiktas filksingo kūrinys; · Publikuota fantastinių knygų apžvalga; Fenzinų leidyba atgimė tik kitų, 1989 metų pavasarį. Apie tai bus rašoma jau kitoje straipsnio dalyje. Tuo tarpu glaustai apžvelgsiu likusius 1988 m. mėnesius. Tais metais būta net kelių svarbių vietiniams fantastikos mėgėjams įvykių. Įsimintinas tas faktas, kad gegužės 7 dieną aš su P.Jankausku sukūrėme savo, kaip savitos dvinarės organizacijos, vėliavą, kurią sudarė dvi horizontalios juostos: viršuje balta spalva, apačioje – melsva. Baltame fone būta inicialų AKPJ, užrašytų rudais dažais, nors pagal pradinį projektą antraštė turėjo būti raudona. Ši pasiūta vėliava kabėjo Viešvėnų pušynėlyje iškelta į aukštą pušį, augančios ant kalvelės, šalimais žydų kapinių... Kalbant apie simboliką, galima paminėti, kad iki tol abu jau seniai mėginome susikurti savo ženklus – vėliavas. Prie šio sumanymo buvo prisijungęs Petro brolis Antanas. Su Petru tais pačiais metais pamėginome sukurti būsimojo Viešvėnų fantastų suvienijimo centro “Fajetai” emblemą – keturjuostę vėliavą, kurioje puikavosi ... fantastinių knygų serijos ”Zenitas” ženklas ir klubo pavadinimas. Tą patį gegužės mėnesį mes pagaliau sulaukėme laiško iš V.Dacio, o liepos 20 dieną susitikome Telšiuose jo darbo kabinete (tuo metu šis žmogus dirbo redaktoriumi laikraštyje “Mastiečių žodis”). Pokalbis buvo dalykiškas. V.Dacys įvertino 1987 m. mūsų siųstą rašliavą, palygino tų rašinių stilistiką ir apibūdino pagrindinius trūkumus, pasiūlė toliau kurti. Po to, jis rekomendavo kreiptis į Telšiuose dirbantį žurnalistą A.Ivoncių, kuris seniau rašęs fantastiką ir kažkada spausdinosi įvairiuose leidiniuose. Gal jis profesionaliau patars kaip rašyti geresnę fantastiką? Tačiau į jį nesikreipėme, nes realiai nepažinojome šio žmogaus, gal būt į jį nesikreipėm dar ir dėl to, kad mums pritrūko ryžto. Nepaisant patirtos kritikos, abudu namo grįžome puikiomis nuotaikomis, vis dėlto atsigavę. Dėl to kitais mėnesiais prirašėme krūvelę įvairaus lygio fantastikos. P.Jankauskas sukūrė “Mėlynųjų veidų” seriją iš kurios ryškiausiai išsiskyrė apysakos “Vilko kauksmas”, “Perlūžusi strėlė”, “Per Perlua Misusipą” ir keletas neilgų apsakymų. Šie P.Jankausko kūriniai pasižymėjo aiškia logika, pakankamai vaizdinga kalba ir įdomiais nuotykiniais – fantastiniais siužetais. Pats parašiau “Mes - ne dievai” keturių dalių fantastinę istoriją, kuri šių dienų akimis atrodo sausas ir itin taisytinas rašinys, tačiau įdomus savo naujomis idėjomis bei turiniu, bet ne kalba ir stilistika. Pagal šį rašinį vėliau mėginta sukurti muziką. Kitas baigtas literatūrinis bandymas – kosminė robinzonada – “Ma Ki Neto žemė”. Anksčiau rašiau paslaptingą kosminės fantastikos istoriją “Pietų Drenoblyje” apie paslaptingus humanoidus žemiečių bazėje - bene pirmą siaubo fantastikos bandymą savo kūryboje. Tais laikais itin “svaigome” dėl “Zenito” serijos ir lietuvių autorių fantastinių knygų, sukūrėme milžiniškų fantastlapių (Petras nubraižė (šiek tiek prie jo sumanymo prisidėjau ir pats) vieną įspūdingo dydžio kartografinės fantastikos darbą, kelis nedidelius fentezi stiliaus išgalvotų kraštų žemėlapius, o pats kūriau savo “Superfantastlapį – Didijį Maradlapį”, nes požiūris į šią alternatyvią fantastiką jau buvo šiek tiek pasikeitęs teigiama, optimistine linkme. Rašiau vėlesniais laikais užbaigtą “Gua Valeinarį”, kuris buvo publikuotas Pakruojiečių fantastų “Varūnoje”, 1994 m.). Bendrai kūrėme vieną fantastinį žemėlapį, populiariai vadintą “Sopotamo - Minigalo antigeležinkelininkų karai”. Prie mūsų kompanijos netrukus prisidėjo mano sesuo Žaneta. Ji pamėgino ir pati rašyti. Tie pirmieji jos apsakymukai buvo dažniausiai neišbaigti. Vėlesniais laikais ji mokėsi kartografinės fantastikos. Dar galima trumpai paminėti apie įvairius “mokslus”, kuriais užsiėmėm tais mokykliniais laikais. Su Petru, o vėliau ir su Žaneta rimtai užsiimdavome papildomu mokymusi. Dažniausiai mokyti tekdavo man. Tarp mokomų dalykų būta net fantastikos pagrindų, kartografinės fantastikos, fantastinių kalbų mokslo, kūrybos pagrindų. Su Petru buvome prikūrę įvairiausių išgalvotų dalykų, kurie dabar kelia tik šypseną. Žinomiausia ir labiausiai ištobulinta – vadinamoji fongo kalba O šiaip daugelis tų dalykų buvo dėstomi pakankamai mėgėjiškai ir nesistemingai. Gal dėlto tos pamokos neužsitęsdavo ilgai, o kursą dažnai tekdavo nutraukti. Vienas iš svarbesnių tų laikų įvykių – laida moksleiviams per respublikinį radiją. Pamenu, kad prieš kurį laiką buvau ten siuntęs laišką, klausdamas redakcijos ar fantastinė literatūra yra tik vaikų ir paauglių skaitalas, ar ja yra normalu domėtis? Mano nustebimui į viešai perskaityto laiško klausimus atsakė rašytojas fantastas Banguolis Balaševičius, vienareikšmiškai teigdamas, kad fantastika gali domėtis ir užsiiminėti bet kas, kas neabejingas fantastikai, tai nėra gėda... Turėdami tokį patirties ir veiklos istorijos kraitį, netrukus turėjome įžengti į 1989 metus. P. Jankauskas rašė įdomius fantastinius rašinius, aš – apsakymą “Dienos ir naktys Oldaraboje”, kurį vėliau siunčiau į “Visatos ir žmogaus” konkursą, Vilniun. Kartu su bičiuliu prieš pat metų pabaigą ėmėmės bendro projekto – fantastinės apysakos “Žmogus gamtos tvarinys”. Parašę pirmą kūrinio dalį, pamenu, buvome susipykę. Ir visai dėl nieko – bendrai rašydami dažnai nesutardavome dėl sakinių struktūros, kai kurių išsireiškimų, žodžių, nors dėl siužeto vingių visai nekilo problemų. Kartą apsižodžiavom, todėl finale rašinys taip ir liko nepabaigtas, nors tas bandymas liko bene geriausias per visą panašių eksperimentų istoriją. Rašyti bendrą kūrinį, jau minėjau, buvo ne retas reiškinys mūsų vadinamosios kūrybos istorijoje. Tokių sumanymų būta kasmet, nuo pat 1986 metų pavasario. Kai kurie projektai buvo vystomi kaip kartografinės fantastikos ir fantastinės prozos sumanymai, tačiau iki pat 1989 m. nė vienas užmojis taip ir nebuvo “pritemtas” iki galo, kaip ir žymusis romanas “Amžinasis variklis”, kuriuo, nors ir nebaigtu, kažkodėl labai žavėjomės. Tai turėjo būti romantikos ir nuotykių persmelktas fantastinis kūrinys, kurio veiksmas vyktų 21 amžiaus pradžios Viešvėnuose. Rašinio personažai - ateities paaugliai ir net mes du...