Fantastikos mėgėjų judėjimo istorija Žemaitijoje. Antra dalis

 2.4 VIS DAR BE KLUBO...

1989 sausis - 1991 kovas

1989 metų pradžia nebuvo turtinga įvykiais. Tačiau būta įvykių, kurie smarkiai įtakojo mūsų ateitį. Svarbiausias iš jų - sausio pabaigoje gautas laiškas iš Vilniaus. Vietiniai fantastikos mėgėjai voke rado "Informacinį laišką", kurį parengė ir išleido Vilniaus fantastų klubo "Dorado", kuriam tuo metu vadovavo G.Beresnevičius - ilgametis to klubo vadovas, nariai. Viešvėniškius fantastus nustebino tai, kad leidinyje daug naujienų apie Lietuvišką fantastikos mėgėjų karalystę: veikiančius klubus bei jų veiklą. Aš iš tėvų iškaulijau kelis rublius ir užsiprenumeravau tą leidinį. Su juo nesiskyriau iki paskutiniojo numerio, kuris pasirodė 1998 m. Nuo antrojo numerio vilniečių fenzinas pervadintas į "InfoSFera". 1989 m. vos tik gavęs tą laikraštuką nusinešiau pas P.Jankauską. Aptarti buvo ką. Kurį laiką nežinojome ką daryti: samyšis galvose buvo pakankamas, kad nežinotume kokios veiklos toliau imtis. Iš pradžių nusprendėme sudalyvauti paskelbtame ir į pabaigą artėjančiame "Visatos ir žmogaus" konkurse. Tą kartą abu išsiuntėme paskutinius kūrinius: aš apsakymą "Dienos ir naktys Oldaraboje", Petras - vieną savo apsakymą. Po kurio laiko sulaukėme dar vieno laiško - šį kartą su užsakyta "InfoSFera". Taip pat ten būta kvietimo į anksčiau minėto konkurso rezultatų aptarimą bei nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją. Renginys įvyko 1989 balandžio 21 dieną. Pavasaris atėjo nelabai vėsus. Tačiau ta išvyka man pasitaikė permaininga ir nuotykinga. Visgi į Vilnių važiavau vienas, miesto visiškai nepažinojau, tad nuvykus teko ilgokai paklaidžioti, kol radau renginio vietą, o vėliau ir kur apsinakvoti. Konkurso rezultatų aptarimo metu paaiškėjo, kad tik pačiam pavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų - už tą menką konkursui pateiktą kūrinį skyrė antrą vietą ir deja, tai aukščiausias pasiekimas, kokį tik pavyko pasiekti per visą domėjimosi fantastika ir kūrybos laikotarpį. Pamenu, kad diplomą ir prizą įteikė "Žinijos" draugijos atstovas Saulius Kanišauskas bei anksčiau minėtas Gediminas Beresnevičius. Tai buvo neregėtas tų laikų laimėjimas, kuris ilgam paliko žyme tiek mano asmeninėj kūryboj, tiek ir P.Jankausko kūrybinėje veikloje, tiek ir ateityje kuriantis Žemaitijos fantastų klubui... Man grįžus iš sostinės, Petras Jankauskas ir Žaneta Gasytė parašė nemažai fantastinių kūrinių. Galbūt juos paveikė ir žinia, kurią su įvairiais įspūdžiais parsivežiau namo. Vėliau nekantriai laukdavome kiekvienos "InfoSFeros" pasirodymo, studijavome bene kiekvieną ten publikuotą straipsnelį, kūrinį, iliustracijas. Vėliau apžvelgsiu pirmuosius išleistus to leidinio numerius, kurie labiausiai paveikė vietinių fantastų veiklą. 1989 m. visa mūsų trijulė parašėm nemažai įvairios fantastikos. Iš to laikotarpio kūrybos ateityje ketinu kai ką sudėti ir čia, Žalioje žolėje. Svarbiausi to laikotarpio kūriniai: Žanetos Gasytės apsakymas "Genzulitų auka", maniškiai "Praėjo du šimtai metų" (fantastika indėnų tematika), "Bedievių pasaulyje" (naivus apsakymas apie nužmogėjusią žmonių koloniją), apysaka "Kodėl?" (istorija apie partijų rietenų sužlugdytą planetą ir suniokotą vietinę civilizaciją), tos istorijos nebaigta kurti priešistorė "Kodėl? I" bei apsakymai "Dinera" ("Blizgančių būstų paslaptis"). Ir Petras, ir aš pats kūrėme eilėraščius, kurie dažniausiai buvo ekologine tematika, apie degradavusią visuomenę. 1989 m. gegužės antrojoje pusėje susidomėjau to mėnesio "InfoSFeroje" išspausdinta anketa, netrukus parašiau pirmą laišką į to leidinio redakciją. Iš tikrųjų laiškas buvo adresuotas G.Beresnevičiui. Laiške išdėsčiau mintis apie tai, kas labiausiai jaudino tų laikų fantastikoje. Keista, bet įvyko atgalinis kontaktas. Tai įvyko burželio pradžioje. Nuo tos dienos rečiau ar dažniau palaikau kontaktus su šiuo svarbiu Lietuvos fantastikos plėtotei žmogumi. Tuo metu susirašynėjau ir su kitais tuo laikotarpiu besireiškusiais fantastikos gerbėjais: Sauliu Štulu ir Egidijumi Kaukėnu su kuriuo pavyko susitikti tik tolimesnėje ateityje. Žaneta Gasytė ir Petras Jankauskas vis dar neskubėjo aktyviai dalyvauti Lietuvos fantastikos mėgėjų judėjimo veikloje. Jiedu užsiėmė asmenine kūryba, leidinių skaitymu, filmų peržiūromis ir kitkuo. Tačiau mūsų visų veikla neapsiribojo vien tik tuo. Tiek ir pats, tiek ir Petras, įtakojami to meto įvykių, išleidome naujus mėgėjiškus laikraštukus, išleistus vos keliais egzemplioriais. P.Jankauskas - savo "N.N.N.", O aš - "NAF" (NVAF - "ne vien apie fantastiką") su literatūriniu priedu "Laisvasis skyrelis", kuriame publikuotas vos vienas mano apsakymas -"Tirio kalnai". Abu minėti laikraštukai buvo to laikmečio produktai, nekopijuojantys "InfoSFeros" nei savo turiniu, nei išvaizda, nei kitais elementais, būdingais vilniečių leidiniui. Tai vietinės reikšmės rankraštiniai mėgėjiški laikraštukai, atspindintys ganėtinai izoliuotą kelių fantastikos mėgėjų gyvenimą, kur vis dar verdama vienose ir tose pačiose sultyse. Tačiau ir dabar galiu teigti, kad tie fenzinai atliko savo funkciją, kuri, visų pirma, informacijos perteikimo ir išsaugojimo. Juos leidome lygiai taip pat nuoširdžiai, be dirbtinumų, kaip ir ankstesniuosius. Kurgi geriau, jei ne tokiuose laikraštukuose galėjom užfiksuoti ir dalintis savo išmintimi, kūryba bei visa kita, juolab, kad užrašytas žodis žymiai ilgaamžiškesnis už tik ištartąjį. Su Petru Jankausku vos ne kasdien susitikinėdavau ir generuodavau įvairiapusę kūrybinę - pramoginę veiklą nuo pat 1986 m. Ko gero nebuvo savaitės, kai mes nekalbėdavom ir nediskutuodavom apie su fantastika susijusius dalykus. Nuolat domėjomės viens kito kūrybos vaisiais. Tik po "Visatos ir žmogaus" konkurso vis rečiau viens kitam pradėjome skaityti savo kūrinius (savotiška konkurencijos baimė), juolab, kad nuspręsta dalyvauti kituose panašaus pobūdžio konkursuose. Kur kas atviresnė ir laisvesnė veikla pasireiškė kitur - kūrėme muziką, piešėme ir tapėme, kūrėme fantastinio pobūdžio žemėlapius, žaidėme įvairiausius žaidimus ir tai nebuvo nuo viens kito slepiama. Kiek atviriau literatūriniai užsiėmimai pasireiškė tarp manes ir Žanetos Gasytės. Skaičiau jai savo tuo metu parašytus rašinius. Tais pačiais metais abu pamėginome kartu parašyti ne vieną bendrą kūrinį. Įsimintiniausias - apysaka "Ankerono žiedas" - sausokai ir sprangiu stiliumi sukurpta fantastinė istorija, kurios tik fragmentai gali pasirodyti pašaliniams įdomūs. Dar 1988 m. P.Jankauskas pradėjo rašyti savo vieną geriausiųjų kūrinių - ciklą "Mėlynieji veidai" (jį sudaro apysakos "Zemlianistas", "Vilko kauksmas" ir "Eksprindžis"). Ją rašydamas autorius ne kartą naudojosi savo nubraižytais fantastlapiais. Pats, kurdamas "Mes ne dievai" taipogi buvau sudaręs aprašomo pasaulio žemėlapius, tam, kad aiškiau pavaizduočiau kūrinio veiksmo vietą. Be to, tuos fantastinius žemėlapius braižiau ir su ta intencija, kad jie kūrinio publikavimo atveju taip pat bus spausdinami.

Tęsiant šios istorijos intarpą apie literatūrinius kūrinių ryšį su kartografine fantastika, galima paminėti ir kitus tekstus "Fajetų" klubo priešistorėje. 1984 metais, kai mėginau sukurti savo pirmajį fantastinį vaizdelį, nusipiešiau fantastinio pasaulio, kurį ketino tyrinėti ateities astronautai, žemėlapį. 1986 m. P.Jankauskas kurdamas savo "Galingoji Tonkija" irgi piešė fantastlapius. Tų pačių metų vasarą, kai buvo rašomas "Nuotykiai Teodoroje" (toks bendras to fantastinio projekto pavadinimas) taip pat prireikė žemėlapių. Kuriant anksčiau minėtą "žulvernistinę" rašliavą, sudaryti įvairūs salų žemėlapiai. Kai kūriau istoriją "Paslaptingoji Dema" (1987 - 1991 m., didesnė dalis parašyta 1987 m.) naudojausi 1986 m. sukurtu dideliu fantastiniu žemėlapiu "Maradlapis". Be keistų žemėlapių neapsiėjau ir rašydamas apsakymą "Penkios savaitės Lagroje" (1987). Teko girdėti, kad P.Jankauskas, rašydamas "Mėlynveidė mergička", kurią sudarė net 4 dalys, taip pat neapsiėjo be kartografinės fantastikos. Kuriant bendrus, kolektyvinius kūrinius, tokius kaip "Žmogus gamtos tvarinys", taipogi prireikė fantastlapių, kurie savotiškai padėjo orientuotis rašant ilgą kūrinį... Grįžtant į 1989 m. visų pirma apžvelgsiu ką dar parašėme ir kokie įvykiai buvo svarbiausi. Bene ryškiausi to meto reiškiniai - naujų kūrinių gausa, fantastinių pavadinimų konkurso sumanymas, dalyvavimas fantastinių apsakymų konkurse "Dorado" ir kita. Tuo metu iki metų pabaigos vis dar buvome labai susidomėję atsiunčiamais "InfoSFeros" numeriais. Jau ir pats rašiau laiškus į to leidinio redakciją. Pirmąkart tame leidinyje mano mintys spausdintos tų metų vasarą. Kas vyko vėliau? P.Jankauskas toliau kūrė savo "Mėlynveidė mergičką", o aš suraičiau alternatyviame pasaulyje besirutuliojančią istoriją "Blizgančio cilindro paslaptis". Alternatyvių istorijų mūsuose būta ir daugiau, tiesa, rašytų vėlesniais laikais. Bet apie tai paminėsiu tik paskesnėse pasakojimo skyriuose. Vasaros pabaigoje kilo daug minčių fantastiniams tekstams. Parašiau kelis apsakymus "Dorado" konkursui: "Zemlianistų klausimas", "Paslaptingos mirtys arba dingęs laivas", "Nesusipratimas. Epsilonijos planeta", "Grenlano spąstai" ir "Embleitorinas". Tik pora kūrinių labiau pasisekė. Petras Jankauskas taipogi rašė kelis neilgus kūrinius, tačiau į jokį konkursą tais metais nesiuntė. Bene svarbiausias įvykis tų metų rudenį - nuo 1989 10 15 d. pradėtas organizuoti kuklus, tačiau neįprastas fantastinio pavadinimo konkursas, kurio sumanymo iniciatoriai buvo Petras bei aš. To konkurso esmė - išrinkti pačius originaliausius, savo prasmę turinčius pavadinimus ir sudaryti jų sąrašą - topą. Jau ir anksčiau patys mėginome kažką panašaus padaryti, tačiau metyt nebuvome tam dar pribrendę. Todėl tik 1989 m. ta idėja prigijo. Nuo tų metų iki 1992 m. gegužės tas konkursas vyko kas savaitę ir reguliariai. Be to, kiekvieno mėnesio pabaigoje buvo susumuojami mėnesio rezultatai ir vėlgi sudaromas specialus topas "Mėnesio pavadinimai". Pažymėtina, kad buvo ir kitomis progomis organizuotų panašių konkursų - rinkimų. Paprastai per 1989 - 1993 m. buvo renkami 5 geriausi pavadinimai. Išimtys - jau minėti mėnesio pavadinimo rinkimai bei kitomis progomis organizuoti panašūs konkursai, kuriuose išrinktųjų sąrašai buvo ilgesni. 1989 - 1995 m. "Pavadinimo" konkurso organizatoriai buvome tik du. Nuo 1991 m. į sumanymą aktyviai įsijungė ir Žaneta Gasytė. Vėlesniais laikais pavadinimus padėjo rinkti ir Šaukėnuose (Kelmės raj.) gyvenęs Saulius Budinas (1992 - 1993 m.) bei Jonaviškis Aivaras Tamulaitis (1995 m.). Ilgą laiką to konkurso taisyklės nebuvo užrašytos. Tik 1991 gegužės 4 - 5 d. jos buvo užrašytos. Vėliau tos taisyklės ne kartą koreguotos, atsižvelgiant į to laikmečio aktualijas, esamą situaciją. Nuo 1989 iki daugmaž 1998 m. konkurso rezultatus susumuodavo tik du asmenys - Petras Jankauskas ir aš. Paskui prisidėjo Žaneta Gasytė. Beje, aš ir ji nuo 1998 iki 2003 vieni sudarinėjom fantastinių pavadinimų top sąrašus, tol, kol tas konkursas galutinai nugeso. Apie konkursą dar ne kartą užsiminsiu, pasakodamas apie konkrečių metų įvykius. Rudenį su Petru dar kartą pamėginome rašyti bendrą kūrinį, dar žinomą "Griafongo" pavadinimu. Buvo nubraižyti keli detalūs fantastiniai žemėlapiai, parašyta trumpa bet aiškiai išdėstyta sumanyto pasaulio geografija, o piešiniai turėjo iliustruoti taip ir neužbaigtą sumanymą. Šias kūrinys jau priskirtinas prie kartografinės fantastikos, nes pastarajį sudaro fantastiniai žemėlapiai, piešiniai ir paaiškinimai, geografija bei literatūrinis tekstas - deja, taip ir nebaigtas fantastinis romanas... Individualūs projektai buvo kur kas išbaigtesni ir brandesni. Petras rudenį rašė "Legenda apie ąžuolą" - fentezi žanrui artimas šio fantasto kūrinys, "Kalnų labirintai" - fantastinė apysaka. Kažkurį mėnesį Petras Jankauskas rašė fantastinį apsakymą "Keistuolis". Tuo tarpu pagimdžiau kelis sausokus kūrinius: "Atsitikimą Lane" ir "Bėgantį šešėlį". Iki metų galo nekantriai laukdavome naujų "InfoSFeros" numerių, kurie dažniausiai pasirodydavo kas mėnesį, žaidėme įvairius keistus žaidimus, paraleliai braižėme savo didžiausius fantastinius žemėlapius.

2.5 DEŠIMTASIS DVIDEŠIMTO AMŽIAUS DESIMTMETIS IR PASKUTINIAI ŽEMAITIJOS FANTASTŲ KLUBO PRIEŠAUŠRIO METAI. MĖGĖJIŠKA LEIDYBA

1990 metų. balandžio pradžioje buvo atgaivintas kadaise leistas fenzinas "Tam, kas mėgsta fantastiką.". Jį, žinoma, leidau pats. Šis leidinys skyrėsi nuo savo pirmtako tiek savo išore, tiek turiniu. Leidinyje nebebuvo spausdinami realūs žvaigždėlapiai, tačiau išliko asmeniniai kūriniai. Fenzine talpinti dideles apimties romanai ir apysakos, pavieniai apsakymai, poezijos kūriniai, žinutes, straipsniai, konkurso "Pavadinimas" rezultatai. Mėgėjiškas laikraštukas kurį laiką pasirodydavo reguliariai, kas savaitę. Tai buvo pirmasis savaitinis leidinys fantastams Lietuvoje, kuris buvo parengiamas taip dažnai (beje, dar tais 1986 - tais metais leistas rankraštinis laikraštukas buvo leistas dar dažniau: ėjo kas penkias dienas). Tuo metu gegužes mėnesi man kilo mintis pakeisti leidinuko pavadinimą. Senasis buvo per ilgas, o be to, tuomet pastarasis man kažkodėl asocijavosi su nesenais stagnacijos laikais, todėl viename fenzino numeryje ėmiau ir pateikiau siūlomus variantus. Petras, senasis bendražygis, dūrė pirštu: "Denebolos šviesa". Ir taip ankstesnysis "Tam, kas mėgsta fantastika." virto ateiti žadančia "Denebolos šviesa". Ji be didelių sutrikimų buvo leidžiama iki tų metų rugpjūčio vidurio. Tiesa, vasarą laikraštukas leistas jau kur kas rečiau (kas antrą savaite), tačiau trūkumą kompensavo pradėti leisti specialūs priedai "InfoFajeta", "N(V)AF". Liepos mėnesi turėjo pasirodyti grandiozinis almanachas "Vasara", pašvęstas pirmajam Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimui "Lituaniconui", kuriame teko dalyvauti. Almanachas, turėjęs būti periodiniu ( buvo numatyta leisti "Ruduo", "Žiema" ir t.t.), taip ir neišvydo dienos šviesos, o "Denebolos šviesa" pusmečiui užgeso. Ji atgimė tik 1991 02 02. Su ja atsigavo kai kurie senieji priedai, atsirado naujų. Fenziną pirmąkart perskaitė Gediminas Beresnevičius ir Stanislaovas Sliužinskas (Alytus). Fenzine pasirodė naujos rubrikos (nagrinėta asmeninė kūryba, buvo skirti straipsneliai Lietuvos fantastines literatūros temomis, apie rašytojus (biografijos "Kas kūrė, kas rašė"), jų knygas, spausdinti ne vien mano paties tekstai (Sandros Kalnikaitės eilėraščiai, Žanetos Gasytės noveles), mano paties apsakymai ir kita. Žodžiu, fenzinas daugiau ar mažiau tebebuvo fantastines pakraipos, skirtas fantastinei kūrybai, piešimui, fantastikos istorijai propaguoti, paįvairintas negausiomis iliustracijomis, panašaus stiliaus kaip ir 1990 m. leisti numeriai. Petras Jankauskas išleido net du savo leidinius. Vienas iš jų - "Nuo + begalybės iki - begalybės" (pasirodė 9 numeriai), o kitas - vienu numeriu - "Traiho žemė". Pastarasis fenzinas buvo beveik ištisai pašvęstas kartografinei fantastikai, o pirmajame iš P.Jankausko parengtų laikraštukų publikuota daug asmeninės literatūrinės kūrybos (publikuotos jo romanų bei apysakų ištraukos, eilėraščiai), įvairių konkursų ir analitinių žinučių, kartografinės fantastikos, piešinių bei fantastinių pavadinimų. "Nuo + begalybės iki - begalybės" formatas bei apimtis nuolat svyravo. Tiražas siekė iki 3 egz.. Šiais metais leisti fenzinai (kai kurie iš jų jau buvo spausdinti mašinėle) ir leidžiami 2-5 egzempliorių tiražu. Tąkart "Denebolos šviesa" nustota leisti dėl vienos labai svarbios priežasties. 1991 04 02 susikūrė Žemaitijos fantastų klubas "Fajetai", kurio įkūrimo iniciatoriai buvau pats, P.Jankauskas, Žaneta Gasytė ir Jūratė Jonikaitė... Plačiau apie susikūrusią organizaciją - vėlesniuose skyriuose. Kol kas dar liksime 1990 - 1991 m., nes liko ir kitų neapžvelgtų dalykų. Pirmaisiais 1990 m. mėnesiais aš su Petru šiek tiek skubėdami ruošėmės fantastinių kūrinių konkursams. Ir tuo laikotarpiu mano bičiulis parašė bene geriausią savo apysaką - "Traiho žemė". Tuo laikotarpiu man tas darbas atrodė beveik įdealus, nors jei tas tekstas patektų dabar man į rankas, žinoma, pastebėčiau trūkumų. Tačiau, kaip yra pasakęs Gediminas Beresnevičius viename "InfoSFeros" numeryje, ta apysaka parašyta sklandžia kalba, siužetas patrauklus. Už šį kūrinį Petras 1990 m. pelnytai užsitarnavo trečią vietą konkurse "Visata ir žmogus". Tuo tarpu dar tų pačių metų žiemą "InfoSFeros" numeryje buvo paskelbti anksčiau skelbto "Dorado" apsakymų konkurso rezultatai. Ilgame ir detaliame straipsnyje trumpai apžvelgti to konkurso dalyvių kūriniai ir paskelbti nugalėtojai. Tame konkurse užėmiau trečią vietą. Prizo ir diplomo teko važiuoti atsiimti į Vilnių. Petras Jankauskas negalėjo išvykti, todėl jo apdovanojimus teko man pačiam paimti ir parvežti sąvininkui. Žodžiu, gerą pusmetį gyvenom ne vien leisdami leidinius, bet ir užsiėmę literatūrine kūryba. Tiesa, "Visatos ir žmogaus" konkurse pats irgi sudalyvavau, tačiau pernelyg skubėdamas, stokodamas originalių minčių, greitai parašęs nelabai rišlų apsakymą "Litua" - apie Lietuvos kraštą po daug milijonų metų... Tuo laikmečiu su Petru Jankausku, Žaneta Gasyte ir keliais kitais vietiniais fantastikos mėgėjais vis dažniau pagalvodavome apie fantastų klubą miestelyje. Jau nuo pat 1988 - 89 m. jau turėjom susikūrę pavadinimą: "Viešvėnų fantastų suvienijimo centras "Fajetai", buvo sukurta ne vienas klubo vėliavos maketas ar net pati vėliava. Po truputį peraugom iš dvinarės sistemos į daugianarę. 1989 - 1991 m. su Petru be fantastikos daug svaičiojom apie muzikinės grupės kūrimą. Repetavom, kūrėme dainas ir muzikines kompozicijas, grojom paprastom akustinėm gitarom ar pianinu ir įsivaizdavom, kad tai būsimos roko grupės pradžia. Tačiau, kai ėmėmės reikalo rimčiau, supratom, kad įsigyti gerus instrumentus - ne mūsų nosiai. Todėl ta šauni idėja po truputėlį nugeso, liko užgęsusia svajone. Tuo laikotarpiu vėl ne kartą mėginta sukurti kolektyvinius kūrinius. Vienas iš tokių bandymų - nebaigtas romanas "Ar lengva gyventi" - apie nestatutinius santykius ateities kariuomenėje). Vėl pasipylė nauji fantastinio turinio žemėlapiai. Antroje 1990 m. pusėje Petras Jankauskas regis parašė paskutinį iš ilgesnių savo fantastinių kūrinių - "Žingsnis į naują amžių" - sklandi nuotykinio - socialinio ir antiutopinio turinio istorija apie tai, kaip politinės ir privačios struktūros, žaisdamos žmonių likimais užteršė Lietuvos gamtą, susprogdino, atlikdami neapdairius eksperimentus, Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva tapo didesniu ekologiniu skauduliu negu savo laiku Černobilis. Paskutinis ilgesnis P.Jankausko kūrinys - "Trečiasis testamentas". Vėliau šis fantastikos mėgėjas vis rečiau ėmėsi literatūrinės kūrybos... Žaneta Gasytė rašė ne visada išbaigtus bet kartais įdomius apsakymus. Iš visos jos kūrybos kraičio (1989 - 1991 m.) paminėtini jau anksčiau minėta "Genzulitų auka" o taip pat "Paskutinis šūvis", "Vyras iš ateities", eilėraštis "Planeta". Pačiam šie metai pasitaikė kūrybingi: daug įvairių apsakymų ir ilgesnių kūrinių. Paminėtini tik šie: "Likimo (baltų) trikampis", "Antrasis varymas", apsakymas "Litua" ir tuo pačiu pavadinimu pavadintas nebaigtas tekstas, "Sutrūkusi laiko juosta", "Lenverio pabaisos", "Toli nuo pasaulio", "Nusikaltimas", "Aparatėlis", "Vilis Marabrantis", "Išėjimas pro langą", "Degantis (ugninis) šešėlis", "Pėdos danguje", 1990 m. antroje pusėje parašiau "Tiberlano vėją" su nebaigtu vėliau rašytu tęsiniu ir apysaką"Ji taip pat istorija", kurią redagavo Jolanta Ušurelu, bei keletą kitų kūrinių. Pasisekę tik keli kūriniai iš tų visų tų paminėtų: "Sutrūkusi laiko juosta", kurią skaičiau pirmojo lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimo metu, Kaune 1990 m. birželio mėnesį, "Aparatėlis" (vėliau paredaguotas alytiškio Stanislovo Sliužinsko buvo spausdintas rajoninėje spaudoje bei "Degantis (ugninis) šešėlis" - pirmas publikuotas viešumoje fantastinis simbolistinis apsakymas (1991 10 05 išspausdintas "Telšių laikraštyje"; dabar "Kalvotoji Žemaitija"). Paskutinis iš paminėtų kūrinių paredaguotas to paties žmogaus. Svarbiausias tų metų įvykis - Kaune įvykęs pirmasis fantastikos mėgėjų suvažiavimas "Lituanicon", kurį suorganizavo Kauno fantastų klubas, kuriam tuo metu vadovavo Rolandas Maskoliūnas ir Vilniaus fantastų klubas "Dorado". Renginyje dalyvavo gerokai virš šimto fantastikos gerbėjų iš visos Lietuvos. Pirma pažintis su nepažįstamais fantastais paliko teigiamą įspūdį. Pirmą kartą susitikau su Silvestru Sinku (Utena), Rolandu Maskoliūnu ir jei neklystu su Vladu Buragu (Vlabur), Stanislovu Sliužinsku bei kitais žinomais lietuvių fantastais. Žavėjausi renginio patalpose eksponuojama fantastinių paveikslų paroda, parodytais fantastiniais filmais ir vykusiomis paskaitomis. Renginys truko tris paras, o namo grįžau gerokai atsigavęs. Apie tą svarbų fantastams įvykį grįžęs skubėjau papasakoti Viešvėnuose likusiems bendraminčiams. Štai kodėl 1990 m. įvyko pagyvėjimas tiek kūrybos, tiek fantastinių leidinukų leidybos srityje. Beje ir noras įkurti rimtą fantastų klubą sušmėžavo dar ne kartą, ypač po Gedimino Beresnevičiaus laiško su patarimais kaip tai padaryti bei draugiškų ir nuoširdžių buvusio žurnalisto Stanislovo Sliužinsko patarimų kaip kurti geresnius fantastinius apsakymus. Dar 1989 m. baigiau vidurinę mokyklą, o iš ten išskubėjau studijuoti į Klaipėdą. Jau girdėjau, kad Klaipėdoje gyvavęs "Argo navio" fmk jau buvo nugesęs, todėl ruseno idėja tą klubą atgaivinti. Deja, suklupau, kai iš vieno to buvusio klubo nario gavau laišką, kuriame pareikšta, kad klubas uostamiestyje atgims, jei tik sugrįš Vladas Buragas, kuris buvo tos organizacijos siela. Todėl po šio laiško galvojau tik apie savarankišką klubą, jei ne Viešvėnuose, tai bent Klaipėdoje. Bet sumanymą įgyvendinti nebuvo taip paprasta, ypač dideliame mieste, kur beveik nieko nepažinojau. Todėl teko grįžti idėjos įgyvendinti ten, iš kur ji ir pradėjo liepsnoti. Gyvendamas ir besimokydamas Klaipėdoj kūriau daug nelabai vykusios rašliavos. Pamenu, gyvendamas bendrabutyje skaičiau savo sukurtus erotinius - fantastinius apsakymus, kurie balansavo tarp padorumo ir pornografijos (Serija "Prezervatyvų jūra") - kūriniai su humoro, sekso ir ir mokslinės fantastikos užtaisu. Tais laikais bet kokia fantastika buvo ne dažnas reiškinys, o apie erotinę fantastiką to meto Lietuvoje iš viso nebuvo girdėta, tad klausytojų į mažą keturvietį kambariuką susirinkdavo daug - iki 30 žmonių. Tai buvo "20 kapeikų" (vėliau persivadinusio "50 centų" leidinio gyvavimo laikai). Gal ir tas leidinys paskatino kurti tokią fantastiką - tiksliai pasakyti negalėčiau, nes nebepamenu. Tiek pats, tiek ir P.Jankauskas tuo laikotarpiu žiūrėjome daugybę fantastinių filmų, nes tiek Klaipėdoj, tiek ir Viešvėnuose buvo veikiančios videosalės, bilietai buvo nelabai brangūs, todėl dažną vakarą praleisdavom stebėdami "vidiakinius" filmus...

Pirma dalis

Bus dar.